Kaip teigia karo istorikas, politikas prof. Valdas Rakutis, sovietmečio kariuomenė buvo sudaryta beveik vien tik iš karo prievolininkų – šauktinių. Net ir elitinės kariuomenės dalys rėmėsi karo prievolininkų darbu.
Karo prievolininkai susidurdavo su gausybe iššūkių – žinoma, daugelis vyrų nenorėjo tarnauti okupantų kariuomenėje. Vyrams tekdavo susidurti su nepritekliu, išnaudojimu pagrįsta dedovščinos sistema. Vis dėlto, karo istoriko teigimu, patirčių absoliutinti negalima – tarp karinių dalinių buvo nemažai skirtumų. Profesoriaus teigimu, pakankamai profesionalus kai kurių dalinių parengimas vėliau buvo svarbus tiek kuriant nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, tiek pačiai Rusijai, sugriuvus Sovietų Sąjungai.
Kada pirmą kartą buvo įgyvendinta karo prievolė?
Karo prievolės pradžia yra Prancūzijos revoliucija. Tuo metu buvo pasakyta, jog valstybės gynyba yra kiekvieno piliečio reikalas. Karo prievolės formos tuo metu buvo gana chaotiškos. Vėliau karo prievolės sistema formuojasi Prūsijoje, turėjusi išliekamąją vertę Napoleono karų metu ir ypatingai XIX amžiaus viduryje – tai lietė ir Mažąją Lietuvą.
O kita, Rusijos imperiją liečianti reforma, buvo siejama su karo ministru Dmitrijumi Miliutinu. Ši reforma buvo vykdoma nuo 1861 m. baudžiavos panaikinimo, iki maždaug 1877 m. karo su Turkija. Tos sistemos diegimas užtruko labai ilgai. Reformos metu buvo keičiama visa iki tol galiojusi kariuomenės sistema. Vietoj rekrutinės prievolės atsirado visuotinė prievolė, liečianti visus luomus.
Aišku, ne visus paimdavo – kaip ir Prancūzijoje, buvo taikoma burtų sistema. Burtų sistema leido užtikrinti, kad kariuomenė paimtų tik tiek žmonių, kiek realiai gali priimti. Burtų sistema buvo tobulinta iki pirmojo pasaulinio karo metų. Tuo metu buvo įvesta daug detalių – studentų karo prievolės, nustatytos tik karo metu galiojančios prievolės. Taigi, per laiką formavosi tokia sistema ir tiesą sakant, iki 1914 m. susiformavusi sistema yra iš esmės paveldėta Lietuvos kariuomenės.
Niekas naujos sistemos nekuria – naudoja ta pačią paveldėtą sistemą, su šaukiamųjų sąrašais ir kitais paveldėtais aspektais. Ta sistema leisdavo taikos metu turėti gana nedidelę kariuomenę, o karo metu tai būdavo pakankamai didelė kariuomenė, priklausomai nuo to, kiek reikėjo pajėgumų, tiek valstybė galėjo pašaukti – tas rezervas galėjo būti šaukiamas ir po ilgo tarpo.
Ši sistema leido mobilizuoti didelius kiekius žmonių ir valdyti tą procesą. Bet didelė dalis gyventojų to pasirengimo realiai negaudavo ir tuomet šaukiant rezervą būdavo susiduriama su problemomis. Kuomet buvo prūsiškoji sistema, tokių kliūčių nebūdavo – praktiškai nebuvo neparengtų žmonių. Kai reikdavo parengti rezervistus, vokiečių kariai vos per kelis mėnesius. O Rusijoje buvo nemažai žmonių, kurie turėjo tariamą prievolę, bet realaus pasirengimo – ne. Tai labai atsispindėjo vėlesniais laikais, kada beveik pusė turimų karininkų žuvo per 1914 m. Tuomet karininkai buvo pakviesti į tokius pagreitintus kursus. Tai tikrai užtikrino didesnę kokybę, prisidėjo prie revoliucijos įvykimo. Ta sistema turėjo ir neigiamų aspektų – tiesą sakant, ir mūsų karininkai praeidami dviejų mėnesių kursus ir buvo tokie jau karininkai. Užtat pasibaigus karui, juos reikėjo papildomai mokyti.
Iki šiol kalbėjote apie karo prievolę iki 1914 m. Po 1918 m. susikuria sovietinė kariuomenė, tuo metu vadinama raudonąja kariuomene. Ar ji paveldėjo ką nors iš imperinės Rusijos kariuomenės tradicijos, ar buvo tąsa su komunistiniu poskoniu?
Po revoliucijos 1918 m. buvo įgyvendinti gana dideli pokyčiai. Sovietinės kariuomenės komplektavimo sistema tarsi bandė pradėti nuo pradžių. Sovietai matė poreikį atsižvelgti į klasinę kariuomenės sudėtį.
Bet paskui, po bandymo ieškoti naujų kelių, vėl buvo sugrįžta prie seno rusiškos sistemos kelio. Tam tikras carinės Rusijos tęsinys yra, tik buvo pridėta stipri politinė dedamoji. Nepasitikima karininkais, atsiranda politvadovų institucija.
Sovietinė kariuomenė ilgą laiką neruošė specialistų. Išsilavinimo klausimas buvo antroje vietoje. Vėliau buvo suprasta, jog išsilavinimo vis dėlto reikia – ypač kai tenka vadovauti dideliems kariuomenėms junginiams arba kai reikia tam tikrų specialistų ir specializuotų mokyklų. Taip ta sistema ir susiformavo, per daug nesikeitė. Keitėsi tik kai kurie ne esminiai dalykai.
Tarnyba trukdavo du metus, laivyne – tris. Tokia buvo sovietinė sistema, kuri ne visai atitiko carinę sistemą, bet kažkuria prasme jos persidengė.
Kaip karo prievolininkų tarnyba keitėsi SSRS gyvavimo laikotarpiu? Ar pavyzdžiui, buvo skirtumas kariuomenėje prie Stalino, prie Chruščiovo, Brežnevo?
Tarnybos trukmė keitėsi – anksčiau buvo ilgesnė trukmė, pavyzdžiui, trys metai. Tuo metu buvo manoma, jog tuoj prasidės karas su JAV ir todėl reikia profesionalesnės kariuomenės. Vėliau buvo suprasta, kad užtenka ir ilgesnio mokymų laikotarpio. Atėjo suvokimas, kad mobilizacijos gali nepavykti suorganizuoti ir tada nuspręsta, jog kariuomenei reikės kautis, net jeigu ji ir yra tokia. 1967 m. tarnyba buvo sutrumpinta.
Mano tėtis tuo metu tarnavo beveik keturis metus. Tris metus tarnavo laivyne, o kadangi tuo metu vyko Karibų (Kubos) krizė, jį užlaikė dar ir ilgiau.
Tarnybos trukmę trumpino ir dėl labai didelės apkrovos ekonomikai – buvo neefektyvu šitaip ilgai jaunus vyrus laikyti tarnyboje. Jie negamino pridėtinės vertės, o juos reikėjo išlaikyti. Ekonomikai tai buvo didelis išbandymas.
Tarnybos laikotarpio sutrumpinimas turėjo ir neigiamų pasekmių – tas akivaizdu. Bet tuo metu sovietai ir kitas reformas įgyvendino – pavyzdžiui, pradėjo imti prievolininkus iš kalėjimų.
Mano tėtis tarnavo 1961-1964 m. – jis man pasakojo, kad kol neimdavo iš kalėjimų, kariuomenės sudėtis ir moralė buvo ne tokia ir prasta. Bet kai pradėjo imti žmones iš kalėjimų, kariuomenėje įsigalėjo blogiausios sovietinio kalėjimo paniatkės.
Bene dažniausiai aptariama sovietmečio kariuomenės „tradicija“ – privilegijuotas ilgiau tarnaujančių karių sluoksnis, vadinamoji dedovščina, kuris žemindavo naujokus. Kas lėmė dedovščinos, smurto kultūros kariuomenėje susiformavimą. Gal dedovščinos susiformavimas buvo susiję su kalėjimo paniatkėmis?
Kažkiek ta kalėjimo įtaka tikrai jautėsi. Nemažai žmonių buvo iš gulagų grįžę.
Kita vertus, dedovščinos sistemos susiformavimas yra susijęs ir su žmogišku noru, kad jo padėtis vis gerėtų. Žmogui yra psichologiškai geriau, kuomet jo padėtis gerėja. Pradžioje jis gal ir labai sunkiai gyvena, bet paskui ta situacija gerėja, kol galiausiai jis užima privilegijuotą padėtį.
Kadangi senieji kareiviai būna tarpusavyje susipratę, o tie naujokai neturi tarpusavio ryšio, buvo primetamos žaidimo taisyklės. O jeigu karininkai į šiuos santykius nesikiša, palieka savieigai, jie taip ir toliau gyvena. Sistema įsivažiuoja, apaugdama tradicijomis, įvairiomis išnaudojimo formomis.
Vėlesniais metais, kuomet sistema pradėjo peraugti į kriminalus, žmonių savižudybes, kildavo skandalai. Ir Gorbačiovo laikais buvo garsiai pradėta apie ją kalbėti – mano tarnybos metais jautėsi labai didelis noras kovoti su šia įsimetusia liga. Šita liga buvo ypatingai žiauri laivyne – ten mažos erdvės, nelabai yra kur pabėgti. Tai buvo milžiniška problema.
Puikiai žinoma, jog sovietmečiu vyrai stengdavosi išsisukti nuo karinės tarnybos. Daugelis simuliuodavo psichines ligas, dėl to vėliau atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse. Kiti stodavo į universitetus vien tam, kad išvengtų karo prievolės. Kokių dar buvo būdų, norint išvengti karo tarnybos?
Buvo bandoma susimuliuoti ir kitas ligas, ne tik psichines. Ta tarnyba buvo toli nuo namų, žmogų išveždavo, išplėšdavo iš natūralios aplinkos, į atostogas kartais išleisdavo, o kartais neišleisdavo.
Sovietmečiu su žmonėmis nelabai skaitėsi – tas pats buvo ir kariuomenėje. Buvo didelis mirtingumas, žmonės turėjo ypatingai neigiamą požiūrį. Lietuvoje niekas nenorėjo eiti tarnauti iš idėjinių paskatų. Juk tai buvo ne mūsų kraštas, ne mūsų tėvynė. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko Baltijos šalių žmonės vengdavo tarnybos.
O Rusijoje tarnybos vengimas buvo itin smerkiamas – žmogus buvo laikomas savanaudžiu, blogu, nieko nevertu. Visuomenės požiūris į santvarką žinoma formavo ir požiūrį į kariuomenę. O dėl pačios tarnybos – tai priklausydavo nuo individualių atvejų. Nesakau, kad viskas visuomet kariuomenėje buvo labai blogai. Priklausydavo nuo konkretaus skyriaus, jo vado, kiek turi draugų, nuo konkretaus periodo, tarnybos vietos. Kiekvieno pasakojimas buvo labai skirtingas, bet tos tradicijos buvo panašios.
Skaičiau generolo Žuko atsiminimus, tai kurie pavadinimai nebeatitiko, nors jis buvo tik keliais metais už mane vyresnis. Matosi, kad buvo kokie kultūriniai, regioniniai, papročių skirtumai. Nors sistema iš esmės išliko tokia pati.
Atsargos pulkininkas V. Malinionis anksčiau sakė, kad jo kuopoje tarnavo 27 skirtingų tautybių asmenys. Kokios buvo tokio etninio mišrumo priežastys – ar tokie daliniai buvo formuojami dėl komunistinės ideologijos primetamos vienybės idėjos, ar iš praktinių sumetimų?
Taip buvo daroma, nes nebuvo nacionalinių dalinių. Nacionaliniai daliniai buvo panaikinti po Vengrijos įvykių. Iki to laiko buvo nacionalinės divizijos. Kiek ten buvo lietuvių – kitas klausimas. Bet jie į tai orientavosi.
O paskui jos buvo panaikintos, nes jie matė, kad tai sukelia revoliucijas. Jie specialiai išblaškydavo žmones, kad kuri nors tauta nesudarytų labai didelės persvaros. Ne visada jiems tai pavykdavo. Jie turėjo ir tam tikrus atrankos kriterijus – buvo prastesnės dalys, kur buvo daugiau centrinės Azijos prievolininkų, o elitiniuose daliniuose buvo daugiau Baltijos šalių gyventojų, rusų ir ukrainiečių.
Bet tai buvo susiję gal ne su kokiu rasizmu – ten rasizmas nebuvo stiprus kaip reiškinys. O reikėjo įgyvendinti užduotis – švietimo lygis tarp regionų gana stipriai skyrėsi. Negalima generalizuoti, bet Centrinės Azijos gyventojai, pvz. uzbekai, darė tik paprastus darbus. Kur reikėjo išsilavinimo, diplomatijos gebėjimų, ten stengdavosi imti Baltijos šalių gyventojus. Buvo laikoma, kad esame patikimi žmonės, be reikalo nešnekantys, tinkantys tarnų funkcijoms.
Kaip suprantu, kariuomenės dariniai galiausiai susidėliodavo ir pagal tautybę?
Taip, iš dalies. Bet visuomet buvo išimčių, o kariuomenė turėjo būti iš principo sumaišyta. Ir iš to katilo turėjo gimti sovietiniai piliečiai.
Teko girdėti, jog sovietmečio karo prievolininkai turėjo atlikti visus ūkinius darbus – plauti indus, gaminti maistą, valyti. Tai buvo daugiau sovietinės kariuomenės bruožas, o gal ir kitose šalyse tuo laikotarpiu buvo kažkas panašaus?
Taip, buvo laikoma, kad tai yra pigiausia darbo jėga. Būdavo tam tikras darbo pasiskirstymas – virėjai buvo virėjais, bet visus pagalbinius darbus atliko kareiviai. Kadangi tai buvo karo prievolė ir algos mokėti nereikėjo, o išmokos buvo labai mažos, išnaudojimo mastai buvo milžiniški.
Buvo ir tokių atvejų, kai daliniai patys kiaules augindavo. Aprūpinimas būdavo prastas, centralizuotas, daug kas buvo išvogiama. Tad daliniai savo iniciatyva susikurdavo kokius nors logistinius vienetus. Man tarnaujant Rytų Vokietijoje, kariuomenė buvo su vietiniais kolchozais sudarę sutartį. Kariai persirengę civiliniais rūbais dirbdavo tam kolchoze. Už tai kolchozas duodavo daržovių. Nes karininkų valgykloje daržovių išvis neduodavo. Tokių keistų sprendinių tikrai būdavo – į tai buvo žiūrima kaip į išgyvenimo klausimą. Kažkaip reikėjo apsirūpinti maisto produktais. Buvo problema.
Kokias pareigas fronte užimdavo karo prievolininkai?
Profesionalios kariuomenės Sovietų Sąjungoje realiai nebuvo – net ir elitinės dalys buvo sudarytos iš šauktinių. Tai nebuvo kariuomenės stiprioji pusė – ypač kai reikėjo kariauti Afganistane. Dedovščina buvo milžiniška bėda Afganistane.
Kariuomenės sudarymas iš šauktinių ypač apsunkino tada, kai karas buvo ne valstybės viduje (nors jo realiai viduje ir nebuvo), bet kai vykdavo išorinės operacijos. Ten reikėjo profesionalų, o paruošti profesionalą per du metus laiko – beveik neįmanoma. Juolab kariai užsiimdavo kitomis, kareiviams nebūdingomis funkcijomis. Tad kariniam rengimui nebuvo skiriama daug laiko, nors tai priklausė nuo dalinio, kuriame teko dalyauti.
Pavyzdžiui, pas mane dalinyje nebuvo jokių pašalinių funkcijų. Aš buvau žvalgybos dalinyje – ten buvo griežtai kovinis rengimas. Turėdavome privilegijas nedalyvauti visokiose nekovinėse funkcijose. O kiti to neišvengdavo.
Teko skaityti CŽV ataskaitą apie SSRS kariuomenės veikimą Afganistane. Ten buvo rašoma, kad moralė buvo labai žema, nebuvo tvarkos. Ar tuo metu trūko tvarkos?
Tvarkos lygis priklausė nuo karinio dalinio, vado, kiek jie sugebėdavo tvarką palaikyti.
Bet Rusijoje apskritai tvarkos nėra. Ir tuo metu, ir dabar, ten yra didelis korupcijos lygis. Šiaurės Vokietijoje, kur aš tarnavau, vyko juodosios rinkos prekyba įvairiais reikmenimis. Ten daug ką išvogdavo, perparduodavo. Kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, taip ir toje kariuomenėje tas jautėsi. Žinoma, tai nestiprino drausmės.
Poreikis vogti buvo susijęs su mažais atlyginimais – vienintelis būdas pagerinti savo buitį, buvo pasisavinti valdišką turtą. Protingesni kariai dalindavosi su vadais, mažiau protingi nesidalindavo ir būdavo pagaunami.
Pasakojimuose apie sovietmečio tarnybą dominuoja vagystės, korupcija, visokios nesąmonės, kuriomis užsiimdavo prievolininkai. O teritorijose arčiau Vakarų Europos šalių, ten buvo didesnė tvarka, kontrolė. Tokių reiškinių buvo žymiai mažiau.
Bet vis dėlto, buvo kryptingos pastangos įvesti daugiau tvarkos. Nebuvo taip, kad visi vadai buvo niekam tikę. Kai kurie daliniai buvo labai stiprūs.
Tai ko gero viena dažniausiai daromų klaidų, kalbant apie sovietinę armiją – labai klaidinga visą kariuomenę nurašyti kaip niekam tikusią. Aviacijoje dedovščinos beveik visai nebuvo, laivyne tai buvo milžiniška problema. Pėstininkuose didelis išnaudojimas, kitoje tarnyboje buvo daug mažesnis – pas mus žvalgyboje nebuvo nieko panašaus. Kiekvieno žmogaus pasakojimas yra individualus, viskas priklausė nuo karininkų. Nereikėtų absoliutinti žmonių pasakojimų. Buvo gerų technikų, specialistų, iš kurių vėliau gyveno ir mūsų kariuomenė, nes negalėjome greitai paruošti kai kurių specialybių, pavyzdžiui tankistų. Specialybinis regimas tikrai buvo gana neblogas.
Pakalbėkime apie dabartinius įvykius. 2022 m. vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, taip pradėdama brutalų, genocidinių požymių turintį karą. Buvo ir masinių prievartavimų, turto grobimų atvejų. Dalį tų nusikaltimų daro ne tik profesionali kariuomenė, bet ir karo prievolininkai, mat Rusija yra paskelbusi mobilizaciją. Gal matote Sovietų sajungos palikimo Rusijos federecijos kariuomenės veiksmuose?
Sąsajos yra neišvengiamos – po SSRS žlugimo kažkokios masinės revoliucijos neįvyko. Aš manau, jog tai susiję su pačios Rusijos kultūra. Karo grobis suprantamas kaip atlygis už vargą. Ne tik Rusijos kariuomenė taip elgiasi, bet kadangi didelė dalis tų prievolininkų yra biedni, iš tolimų regionų, jiems tai atrodo didelė galimybė.
Aš prisimenu, jog mums tai buvo kultūrinis šokas – tolimesnių regionų skurdas darydavo didžiulį įspūdį. Skirtumai SSRS viduje buvo milžiniški, tad apie lietuvius keliavo toks stereotipas: esame labai turtingi, apsukrūs, galime visko gauti. Buvo ir toks posakis: „Esame geriausias barakas baisiame konclageryje“.
Apibendrinus, skurdo kultūra jautėsi. Kai uzbekai pasakodavo apie savo kasdienybę, mes negalėdavome tuo patikėti. Pavyzdžiui, ten nebuvo kramtomos gumos – tai jie visi valgydavo, kramtydavo smalą nuo stogo. Mums tai atrodė nesuvokiamas dalykas, o jie sakydavo – mes visad taip darom, pas mus tai įprastas dalykas. Kasdieniško gyvenimo skirtumai buvo milžiniški, dar iki kariuomenės.
Ar pastebite sovietinio palikimo ir pas mus – t.y, kaip mes kalbame apie tarnavimą kariuomenėje? Dalis žmonių yra įsitikinę, jog iki šiol yra dedovščina, jaunuoliai bando simuliuoti ligas, ar kitaip išsisukinėti. Gal tokios aplinkybės susijusios su sovietmečio patirtimi?
Aš sakyčiau, jog tai yra susiję ir su žmogaus prigimtimi, ypač jei tas žmogus neturi aukštesnių idealų. Tuomet jis siekia susikurti aukštesnes sąlygas.
Kita vertus, tai kas dabar vadinama dedovščina, gali būti ir natūrali hierarchija kariuomenėje. Labiau patyręs žmogus nusipelno ir daugiau pagarbos. Mes turėjome tokią problemą Lietuvos karo akademijoje – buvo skundų dėl vadinamos „dedovščinos“, bet kaip vėliau išsiaiškinome, nieko panašaus ten nebuvo. Tiesiog vyresnių kursų kariai tikėjosi daugiau pagarbos. Tai kaip ir normalus dalykas – juk patyrę žmonės karo metu turi ir daugiau atsakomybių.
Negalime sakyti, kad šis reiškinys yra nesąmoningas. Tik visai kas kita, kuomet mes kalbame apie tyčiojimąsi, žeminimą, kai prašoma skalbti kojines ar panašiai.
Beje, JAV karo mokyklose irgi yra ta pati sistema. Yra vadinamieji rats (liet. žiurkės) – beteisiai pirmakursiai. Ir yra laikoma, kad tai normalu – pirmiausia pats turi išmokti tarnauti, kad vėliau galėtum vadovauti kitiems. Tik tiek, kad tai yra oficiali kultūrinė norma – visi turi tai praeiti, tai nėra priimama kaip pasityčiojimas ar žeminimas.
