Aušra Jakubonytė, LRT.lt
Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo būdavo tokių atvejų, kad greitosios medicinos pagalbos pacientams tekdavo laukti 4 ar net 8 valandas, tačiau oficialiuose dokumentuose buvo nurodoma, kad pagalba atvyko laiku, tvirtina Tadeušas Rodz, Greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius.
Pasak jo, nors rezultatai dokumentuose būdavo labai gražūs, bet greitoji pagalba beveik visada vėluodavo, o darbuotojai net nebūdavo skatinami dirbti greičiau.
„Kartais pas klientus atvykdavome po 4 valandų, yra buvę, kad net ir po 8 valandų, kai ligoniai jau užmiršdavo, kad greitąją kvietė“, – teigia T. Rodz ir aiškina, kad taip nutikdavo dėl to, kad būdavo labai daug greitosios pagalbos iškvietimų. Anot jo, kai kurie atvejai visiškai nebūdavo skubūs, o greitosios pagalbos darbuotojams tekdavo atlikti poliklinikos funkciją.
„Žmonės nenorėjo eiti į polikliniką, todėl kviesdavo greitąją pagalbą. Joje dirbo daugiau gydytojų, jie išrašydavo vaistų, pediatrai skirdavo gydymą vaikams. Buvo neteisingai daroma, nes ne greitosios pagalbos funkcija yra skirti gydymą. Tą turi daryti šeimos gydytojas. Be to, skirti gydymą galima tik padarius tam tikrus tyrimus. Anais laikais viskas buvo „iš akies“ daroma“, – pasakoja Greitosios pagalbos stoties direktorius.
Jis teigia, kad šiais laikais greitoji pagalba į įvykio vietą privalo atvykti per 15 minučių mieste ir per 25 minutes kaimo vietovėse. Atvykimo laikas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pacientas paskambina ir paprašo pagalbos.
„Dabar mes patys sau keliame uždavinį kuo greičiau atvažiuoti, o ne tik į 15 minučių „tilpti“. Patys užsibrėžiame sau tikslą, kad greitoji būtų kuo greitesnė“, – tikina pašnekovas.
Dispečerinė buvo akla
T. Rodz aiškina, kad greitosios pagalbos operatyvumą anksčiau apsunkindavo ir tai, kad pas pacientus būdavo važiuojama iš vienos vietos. „Mes Žalgirio gatvėje turėjome pastatą ir iš tos vietos važiuodavome į bet kurį miesto galą. Dabar mes turime 13 pastočių, jos atsakingos už savo rajoną, dėl to sumažėjo atstumai, tad galima ir greičiau reaguoti“, – tvirtina Greitosios pagalbos centro atstovas.
Jis sako, kad dar vienas pokytis, įvykęs per pastaruosius 25 metus, yra tas, kad prieš išsiunčiant greitosios pagalbos ekipažą pas pacientą, pirmiausia bandoma konkrečiai išsiaiškinti kvietimo priežastį ir nustatyti, ar greitoji pagalba yra būtina. Jei išsiaiškinama, kad nėra pavojaus gyvybei, patariama, ką pacientas turėtų daryti, kad sau pagelbėtų, kokius vaistus turėtų gerti ir pan. „Jei išsiaiškiname, kad yra kažkokia grėsmė gyvybei, be abejo, važiuojame greit“, – tikina pašnekovas.
Anot T. Rodz, dabar greitoji pagalba naudojasi navigacinėmis sistemomis, kurios padeda nustatyti greitesnį kelią pas pacientus, o dispečeriai gali matyti, kurios brigados yra laisvos.
„Anksčiau dispečerinė buvo akla – ji nematė, kur yra brigada, tiesiog visoms pranešdavo, koks yra įvykis, ir paklausdavo, kuri iš jų yra arčiausiai. Dabar viskas yra elektroninėje sistemoje: galima matyti brigadų maršrutus ir net tai, kokiu greičiu mašina važiavo“, – LRT.lt sako T. Rodz.
Pašnekovas pasakoja, kad greitoji pagalba dabar turi daug geresnę įrangą, naudoja vadinamuosius automatinius krūtinės ląstos paspaudėjus, kurie atlieka širdies masažą, geresnius kardiografus (prietaisus, skirtus širdies susitraukimų jėgai ir formai užrašyti) ir modernius defibriliatorius (prietaisus, skirtus gaivinti žmogų staigios mirties atveju).
