Tiesa, ne visų atostogos buvo vienodos: darbo pirmūnai kartais ištrūkdavo į kurortus Bulgarijoje ar kruizus po Juodąją jūrą, o nomenklatūros grietinėlė šildėsi Krymo ar Abchazijos saulėje. Visgi viena visiems buvo bendra – apie keliones kapitalistiniame užsienyje tegalėjo svajoti.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Visi keliai vedė į Palangą, bet norėjosi į užsienį
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Kęstutis Antanaitis sako, kad sovietinis partinis elitas atostogaudavo kitaip nei paprasti žmonės. Ministerijose ar centriniame komitete (CK) dirbantys žmonės atostogoms galėjo rinktis bet kurią Sovietų Sąjungos vietą. Jiems ir šeimoms tokias atostogas apmokėdavo, o kartais net duodavo dienpinigių.
„Sovietų Sąjungoje buvo nemažų košmarų su vidaus transportu, į pagrindinius centrus buvo galima nuvažiuoti lengviau, bet toliau nukakti jau buvo sunku. Bilietų į Palangą kartais tekdavo laukti ir tris savaites, bet tokios problemos kankino tik paprastus sovietinius piliečius, nomenklatūrinis elitas keliavo lengviau. Kitas dalykas, kad beveik visos ministerijos, didesnės gamyklos, CK turėjo savo poilsio namus, kur galėdavo važiuoti ir atostogauti. Dar dabar Palangoje prie Meilės alėjos tvora aptverti buvę Lietuvos ministrų tarybos poilsio namai“, – pasakojo istorikas.
Anot istoriko, kelionės į užsienį (draugišką Sovietų Sąjungai) buvo dozuotas ir ribotas, tiesa, į kokią Bulgariją išleisdavo gana lengvai, o ir kelialapių ten nusipirkti nebuvo sunku.
„Auksinių kopų kurortas buvo itin populiarus tarp sovietinių turistų, bet tik tarp tų, kurie turėjo pinigų. Nomenklatūrininkai galėjo atostogauti bet kuriame „socialistinio lagerio“ kurorte, tiesa pasitaikydavo požiūris, o ko ten veržtis? Kiekviena išvyka į užsienį buvo fiksuojama nomenklatūrininkų ataskaitinėse kortelėse, todėl per daug važinėti nebuvo sveikintina“, – pasakojo K. Antanaitis.
Istorikas aiškino, kad dalis sovietinio elito atstovų gudraudavo, norėdami pamatyti, kad ir draugiškąjį užsienį. Jie vykdavo į darbines komandiruotes, o kartu likdavo ir atostogų.
„Tais laikais į komandiruotes vyko ne vienai ir ne dviem dienom, kelionės trukdavo porą savaičių, todėl užmaskuoti poilsį nebuvo sunku. Patys aukščiausiai Sovietų Sąjungos politikai atostogavo Kryme, tokia tradicija įsivyravo dar nuo Stalino vadovavimo laikų. Visi, kurie buvo politinio biuro nariais, siekė ilsėtis Kryme todėl, kad norėjo būti greta vadovybės.
Žinoma, būdavo ir išimčių. Saugumiečių vadas Jurijus Andropovas, tarkime, atostogaudavo Estijoje. Mažiausiai reiklus buvo TSRS ministrų tarybos pirmininkas Andrejus Kosyginas, jis atostogaudavo Palangoje rudenį, kai nieko nebūdavo. Tai buvo išimtis, o ne taisyklė. Į Lietuvą mėgo atvažiuoti Mongolijos pirmasis sekretorius, kuriam žmona neleisdavo gerti, bet draugiški lietuviai partiečiai visada parūpindavo alkoholio jį sumaniai paslėpę po suoliukais pakeliui į paplūdimį. Mongolijos partijos sekretoriaus žmona kaskart stebėdavo, kur ir kada jos vyras spėja prisigerti“, – pasakojo istorikas.
Kambarėlis pas močiutę arba atostogos palapinėje
Sovietmečiu stigo ne tik galimybių atostogauti, bet ir pačių atostogų, tuomet žmonės turėjo tik 15 dienų atostogų. Tiesa, sunkiojoje pramonėje, šiaurėje dirbantiems žmonėms duodavo šiek tiek papildomų atostogų.
„Lietuviai, jei turėdavo kaimą, dalį atostogų praleisdavo jame. Tai, matyt, natūralu, nes pirmiausia turėjo būti nudirbti darbai, o jau vėliau pramogauti. Tie, kas turėjo kolektyvinius sodus, atostogas leisdavo būtent ten, tai taip pat yra sovietinė klasika. Tie, kurie troško pailsėti, o ne dirbti sode, rinkdavosi Palangą arba Šventąją“, – pasakojo Vilniaus universiteto istorikas Marius Emužis.
Kelialapius gaudavo tie, kurie dirbdavo įmonėse ir įstaigose, turėjo geresnes sąlygas. Gavus kelialapį jau buvo galima ramiai keliauti, nes nereikėjo galvoti apie maistą. Kelialapius formaliai gaudavo per įmonių profsąjungas. Kolūkiai taip pat gaudavo kelialapius, nors šie buvo nuperkami už kolūkio pinigus. Kelialapis galėjo būti visiškai apmokėtas, bet pasitaikydavo ir apmokamų iš dalies.
Anot istoriko, tie, kurie negaudavo kelialapių, nuomodavosi kambarėlius pas Palangos močiutes. Tai nebuvo brangu, bet kildavo kita problema – kur pavalgyti? Eilės Palangos valgyklose buvo itin didelės, o maisto prekių parduotuvė buvo tik viena.
„Kai pradėjo atsirasti daugiau automobilių, o tai buvo apie 8 dešimtmetį, žmonės ėmė keliauti savarankiškai, gyventi kempinguose, gamtoje. Lietuvoje tokių keliautojų nebuvo daug, nes ir automobilių daug neturėjome, bet Sovietų Sąjungoje tai buvo populiaru, o tam postūmį davė filmas „Trys plius du“ apie romantiką gamtoje“, – sakė M. Emužis.
Išvykti į užsienį paprastam žmogui buvo labai sunku, nebent išsiųsdavo darbo pirmūną arba socialistinio darbo didvyrį. Tokiu atveju šios atostogos buvo naudojamos propagandos tikslais, sakyta, dirbkite ir galėsite atostogauti Bulgarijoje.
„Atostogų kelialapiai ne visada buvo skirti šeimai, dažnai tai buvo kelialapis vienam asmeniui ir pasiimti antrąją pusę nebuvo jokių galimybių. Kelialapiai būdavo ne tik į sanatorijas ar Palangą, bet ir į kruizus ar poilsį Kryme. Būtent tada prasidėdavo tai, kas vadinasi kurortiniai romanai. Sovietmečiu apie tai statyti net filmai, pieštos karikatūras“, – pasakojo istorikas.
Valdžios elitas atostogavo prabangiai
Nomenklatūra, kitaip nei paprasti sovietiniai piliečiai, gyveno prabangiai, gaudavo kelialapius ne tik Lietuvoje, galėjo išvažiuoti toliau. Aukščiausioji Lietuvos „valdžia“ Palangoje turėjo savo namelius, kiti gaudavo vietas vilose, sanatorijose ir viešbučiuose.
„Antanas Sniečkus labai mėgo Druskininkus, ten ir mirė. Žinoma, važiuodavo ir į užsienį, mėgstamiausia vieta buvo Karlovy Vary kurortas tuometinėje Čekoslovakijoje, dar mėgo Jugoslavijos kurortus, tai yra dabartinę Juodkalniją, Kroatiją ir, žinoma, Bulgariją. Sovietų Sąjungoje važiuodavo į Krymą, Abchaziją, Sočį. Tiesa, kurortas kurortui nelygus, žvaigždučių sistemos nebuvo, bet visi žinojo, kur geriau arba prasčiau. Paprasti žmonės džiaugėsi galėdami bet kur išvažiuoti, o nomenklatūra galėjo rinktis“, – tuometes aktualijas pasakojo istorikas.
Pasitaikydavo, kad gamyklos ir įmonės ar elito atstovai keisdavo kelialapiais. Iš Bulgarijos nomenklatūrininkai norėdavo atvykti į Palangą, todėl keisdavosi kelialapiais su mūsų elito atstovais. Visi norėjo keliauti, bulgarams mūsų pajūris buvo egzotika.
Arba būdavo taip, kad Baltarusijos didelė gamykla turi daugiau kelialapių į Krymą ir jie ten dažnai važiuoja ir nebenori, tada kreipiasi į lietuvius ir apsimaino kelialapiais, baltarusiai vyksta į Palangą, o lietuvaičiai gamyklos darbininkai – Krymą. Planinė ekonomika buvo planinė ne tik prekėms, bet ir kurortams. Buvo tam tikras skaičius vietų, kelialapių ir buvo aišku, kad jų nepadaugės.
Sovietiniai vaikai taip pat atostogaudavo, bet gauti kelialapį į geresnę pionierių stovyklą buvo didelis iššūkis. O štai garsioji „Arteko“ pionierių stovykla, kurioje susirinkdavo pionieriai iš visos Sovietų Sąjungos ir net iš sovietams draugiškų Afrikos valstybių, ne vienam vaikui taip ir liko tik svajonė, iš Lietuvos ten patekdavo vienetai.
„Tiesa, vaikus veždavo į mokyklines ekskursijas, neretai jas mokykla ir apmokėdavo. Vaikai vyko į didžiuosius Sovietų Sąjungos miestus, tokius, kaip Leningradas ar Maskva. Jaunimas mėgo keliauti ir vasaroti ir savarankiškai, klausydavo muzikos, važinėjo autostopu, klestėjo hipių kultūra, kurią pamažu perėmė iš užsienio. Keliauti savarankiškai po Sovietų Sąjunga buvo lengva, jaunuoliai važiuodavo į Kaukazą, tai nebuvo brangu, nereikėjo jokių leidimų. Buvo gerai išvystyta traukinių sistema, jaunuoliai jais keliaudavo iki Tbilisio, Baku, Jerevano ir kitų miestų“, – pasakojo istorikas.
Gyvenimas, nepaisant geležinės uždangos ir KGB kontrolės, – virė.
