Tuo metu, kai dar nebuvo kasečių, muziką žmonės klausydavosi iš vinilinių plokštelių. Tačiau jų kaina buvo ganėtinai brangi, o populiarios dainos, sukurtos JAV, nebuvo leidžiamos SSRS, todėl žmonės sugalvojo neįtikėtiną gudrybę – muziką pradėjo įrašinėti į rentgeno nuotraukas.
Rentgeno nuotraukos, kuriose buvo galima matyti lūžusius kaulus, išnarintas galūnes ir kitas įvairias traumas, buvo perkamos arba gaunamos iš ligoninių ir paverčiamos plokštelėmis.
Elvis Preslis, „The Beatles“, „The Rolling Stones“ – didžioji dalis šių atlikėjų dainų buvo įrašinėjamos į rentgeno nuotraukas.
Muzikos įrašymas į rentgeno nuotrauką
Įrašymo įrenginys buvo panašus į patefoną, tačiau veikė atvirkščiai. Vietoj adatos, kuri skaitė muziką, buvo galvutė, braižanti tuščią besisukantį paviršių, į kurį buvo perduodamas garso signalas.
Šios plokštelės buvo vadinamos įvairiai: „džiazas ant kaulų“, „įrašai ant šonkaulių“, „kaulų muzika“.
Ir jei pirmieji įrašai skambėjo labai kokybiškai ir juos buvo sunku atskirti nuo originalų, tai vėliau, kai ši praktika paplito, kokybė gerokai suprastėjo.
Tokia plokštelė ilgai neišsilaikydavo, muziką buvo galima perklausyti tik keliasdešimt kartų, tačiau šios uždraustos melodijos, net ir su daugybe trūkumų, žmonėms buvo įdomios.
Su „džiazu ant kaulų“ buvo aktyviai kovojama, o šeštojo dešimtmečio pabaigoje tuo ypač susidomėjo įvairios kontrolės ir priežiūros institucijos.
„Kaulų muzikos“ plokštelės buvo populiarios dar kelerius metus, kol jas pakeitė kasetės.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
