2010 m. birželio 15 d. Lietuvos Seimas priėmė įstatymo pataisą, kuria asmenys, viešai pritariantys, neigiantys ar šiurkščiai menkinantys SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimus bus baudžiami laisvės atėmimu iki dvejų metų. Būtų galima ilgai įrodinėti, kad šis įstatymas pažeidžia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1, 18 ir 19 straipsnius, kuriais garantuojama minties, sąžinės ir įsitikinimų laisvė, bei LR Konstitucijos 26 straipsnį, kuriame teigiama, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Tačiau kur kas įdomesnės yra jo priėmimo aplinkybės ir motyvai.
„Komunistų medžioklės“ įstatymas po antirasistinio ET sprendimo skėčiu
Manau, visiems gana aiški neformalioji pataisos priėmimo priežastis. Lietuvos konservatoriai šį įstatymą jau bandė keletą kartų „prastumti“, bet vis nesėkmingai. Birželio 15-ąją jiems pagaliau pavyko. Dešinioji Lietuvos valdžia pagaliau įgyvendino seną savo svajonę – prilygino sovietų nusikaltimus nacių vykdytam genocidui, kad galėtų ir toliau gąsdinti žmones baisiuoju „neokomunizmu“.
Tačiau valdantieji oficialiai aiškina, jog šis įstatymo pakeitimas nėra nukreiptas nei sovietinės sistemos šalininkus, nei prieš įsitikinimų laisvę. Jie sako, kad šis sprendimas nukreiptas... prieš rasizmą ir ksenofobiją. „Šiuo straipsniu nėra numatyta bausmė už galvojimą, nuomonę ar svarstymus, o tik už veikas, kurios apibrėžtos vadovaujantis Europos Tarybos (ET) pamatinio sprendimo dėl kovos su rasizmo ir ksenofobijos apraiškomis formuluotėmis“, – aiškino įstatymo pataisos iniciatorė V. Aleknaitė-Abramikienė.
Jai antrina teisininkas, kartais vadinamas „konservatorių politikos teisintoju“. D. Žalimas teigia, kad šiuo įstatymu „įgyvendinamas antrinės ES teisės aktas – 2008 m. lapkričio 28 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinis sprendimas 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis“. Jo nuomone, Lietuvos valdžia šiuo atveju neparodė jokios iniciatyvos, o tik klusniai vykdė ES sprendimą: „Minėtasis pamatinis sprendimas yra privalomas ES teisės aktas, priimtas visų valstybių narių vienbalsiai. Lietuvai jį privalu įgyvendinti vykdant narystės ES įsipareigojimus. [...] Tad priimdamas įstatymą visų pirma Seimas laiku įgyvendino šalies įsipareigojimą, kylantį iš narystės ES.“
Taigi šią „antikomunistinio“ įstatymo pataisą Lietuvos valdžia negrabiai „pakišo“ po ET antirasistinio ir antiksenofobinio sprendimo skėčiu ir tuo pačiu garsiai pareiškė, kad SSRS, kaip ir nacistinė Vokietija, vykdė nusikaltimus iš rasistinių ir ksenofobinių paskatų! Manau, kad tokia paradoksali nuostata gali būti aiškinama dvejopai: arba tai yra manipuliacijos ES teisės aktais, arba siekis radikaliai iškreipti istorinę tikrovę.
Istorijos perrašymas ar teisinės manipuliacijos?
Iki šiol visi žinojo, kad Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė valstybė, vykdžiausi represijas prieš dvi „priešų“ grupes – klasinius priešus ir sovietų valdžios priešus. Ji represavo žmones tik socialinės padėties ir politinių pažiūrų pagrindu, nekreipdama jokio dėmesio į rasę ar tautybę. Tačiau šis istorinis faktas gali keistis. Iš SSRS griuvėsių iškilusios tautinės valstybės jau 20 metų bando išversti SSRS represijų diskursą į sau suprantamą kalbą. Totalitarinės SSRS valstybės represijas prieš savo piliečius jos siekia paversti Sovietų Sąjungoje dominavusios rusų tautos represijomis prieš kitas tautas, t. y. klasines represijas paversti tautinėmis.
SSRS represijas prieš Lietuvoje gyvenančius piliečius tiesiogiai susiedama su rasizmu ir ksenofobija, mūsų valdžia kaip tik to ir siekia. Vis dėlto sunku patikėti, kad ji pasiryžo radikaliam sprendimui perrašyti istoriją ir iš esmės pakeisti SSRS vykdytų nusikaltimų pobūdį.
Jei valdantieji konservatoriai to nesiekia, tada lieka kitas variantas – manipuliacijos ES teisės aktais. Susidaro įspūdis, kad įstatymas buvo dirbtinai susietas su pamatiniu ET sprendimu vien dėl to, kad jis būtų greičiau „prastumtas“ ir nesusilauktų neigiamos reakcijos. Įstatymo kūrėjai ir jo šalininkai nuolat aiškina pagrindinę tokio susiejimo priežastį – ET dokumente neva minimi karo nusikaltimai, genocidas ir nusikaltimai žmoniškumui, kurie atitinka SSRS nusikaltimų pobūdį. Tačiau jie užmiršta pacituoti iki galo arba specialiai nuslepia, kad ET dokumente minimi tik tie nusikaltimai, kurie buvo nukreipti prieš žmonių grupes, apibrėžtas pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę arba tautinę ar etninę kilmę. SSRS nusikaltimų atveju nė vienas iš šių apibrėžimo kriterijų akivaizdžiai netinka.
Faktą, kad pamatinis ET sprendimas įpareigoja kriminalizuoti tik rasistinius, religinius ir nacionalistinius nusikaltimus, minėtame straipsnyje pripažįsta ir D. Žalimas. Tačiau tai jam nė kiek netrukdo pateisinti lietuviškojo įstatymo „pridengimą“ ES aktais. Priešingai, įjungęs keistą postmodernistinį mąstymą, jis giria Lietuvos valdžią, kuri tokiu būdu ėmėsi „tobulinti“ ES aktus bei „plėsti“ jų taikymo sritį. Jo nuomone, šio ET sprendimo Lietuvoje nebuvo galima įgyvendinti „pažodžiui“, reikėjo atsižvelgti į „specifinę mūsų šalies istorinę, politinę ir teisinę patirtį“. Kas iš to išėjo? Mano supratimu – standartinė teisinė kolizija, kada poįstatyminis aktas (Seimo priimta įstatymo pataisa) akivaizdžiai prieštarauja pačiam įstatymui (ET pamatiniam sprendimui).
Susiklėsčiusią situaciją galima vaizdžiai iliustruoti filosofo L. Donskio posakiu: „Antidemokratiniai režimai juk visada meistriškai beždžioniauja demokratines sistemas ir mechaniškai kartoja jų retoriką, nors sykiu jie suardo vidinę demokratijos logiką ir iš jos palieką tik mechanišką frazių rinkinį“. Žinoma, šis posakis buvo skirtas Rusijos valdžiai, kuri rengiasi priimti įstatymą, numatysiantį baudžiamąją atsakomybę už pergalės Didžiajame Tėvynės kare neigimą, tačiau jis tinka ir Lietuvos Seimui, naudojančiam panašią metodiką – mechaniškai išplėšiančiam vieną frazę ir ja vėliau grindžiančiam nelogiškus savo sprendimus.
Kuo baigsis bausmių „už neigimą“ lavina?
Niekam ne paslaptis, kad birželio 15-ąją priimtas Lietuvos įstatymas, kriminalizuojantis sovietų ir nacių nusikaltimų neigimą, tiesiogiai siejasi su tolimu savo „prototipu“ – prieš 25-erius metus Vokietijoje priimtu įstatymu, kriminalizuojančiu Holokausto neigimą. Kaip tik tada buvo sukurtas precedentas, įgalinantis riboti žmonių minties, žodžio ir įsitikinimų laisvę. Žinoma, šiuo precedentu pasekė toli gražu ne visos šalys. Didžioji Britanija, Airija, Skandinavijos šalys pasirinko pagarbą žodžio laisvei ir atsisakė bausti už pasakytą kalbą, parašytą straipsnį ar išleistą knygą. Vis dėlto tokie diskriminaciniai įstatymai, baudžiantys už Holokausto neigimą, šiandien yra priimti bene 16-oje Europos šalių, tarp jų – ir Lietuvoje. Tokių šalių vis daugėja.
Daugėja ir šalių, kuriose į valdžią patekusios vienos ar kitos partijos „kūrybiškai“ interpretuoja šį įstatymą, modifikuoja jį pagal savo interesus ir ima naudoti prieš politinius priešininkus. Tai ypač būdinga šiam kriziniam laikotarpiui, kada rinkimus Europos šalyse vis dažniau laimi dešiniosios ar net ultradešiniosios partijos. Kai kuriose Rytų Europos šalyse jau priimti įstatymai draudžiantys nacių ir sovietų idėjų propagandą bei simboliką. Birželio pradžioje valdžiose esanti Vengrijos dešiniųjų „Fidesz“ partija komunizmo nusikaltimus prilygino holokaustui ir uždraudė juos neigti – už tai gresia kalėjimas. Tuo pat metu Lenkijos parlamentas pataisė baudžiamąjį kodeksą ir įvedė 2 metų laisvės atėmimo bausmę ne tik už fašizmo ir antisemitizmo, bet ir už komunizmo propagandą. O visai neseniai už galimą Holodomoro neigimą teismui buvo apskųstas Ukrainos prezidentas V. Janukovičius...
Taigi Pandoros skrynia jau atverta. Ir neonacistai, ir neostalinistai jau išmoko aproprijuoti (pasisavinti) žmogaus teisių diskursą, todėl ir vieni, ir kiti ėmė garsiai rėkauti apie pačius įvairiausius ir keisčiausius „teisių pažeidinėjimus“. Sveikas protas sako, kad būtų laikas stabdyti šią pašėlusiu greičiu įsisukusią draudimų karuselę – bendromis jėgomis stengtis, kad Europoje būtų panaikinti visi tokio pobūdžio draudimai, atgaline tvarka pradedant nuo bausmės už Holokausto neigimą pašalinimo. Tokio proceso šūkiu galėtų tapti A. Solženycino posakis „Už žodį galima bausti tik žodžiu“. Beje, precedentas jau yra sukurtas – 2007 m. Ispanijos Konstitucinis teismas nusprendė, jog Holokausto neigimas nėra kriminalinis nusikaltimas, už kurį galėtų būti baudžiama laisvės atėmimu.
Vis dėlto labai tikėtina, kad draudimų ratas suksis toliau. Fašizmo, holokausto ir komunizmo baubas įgaus pačias netikėčiausias formas. Spėju, kad po 10-20 metų Lietuvoje atsiras politinė jėga, kuri šiandieninės konservatorių valdžios valdymo periodą prilygins lietuvių tautos genocidui ir baus kalėjimu už „kubilizmo“ nusikaltimų menkinimą. Kai politikai tampa istorikais, pasitaiko visko.
