Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas
Sovietinė cenzūra atėmė visaverčio skaitymo įgūdžius iš visos kartos, – laidai „Nelaisvės anatomija“ sakė Lietuvos nacionalinės bibliotekos (LNB) direktorius prof. Renaldas Gudauskas.
Priežiūra ir šešiabriaunis
Sovietiniais laikais, kai buvo rūpinamasi, kad ideologiškai žalinga rašliava nepakirstų tarybinės liaudies tikėjimo partija bei vyriausybe, didelė dalis leidinių patekdavo į vadinamuosius specialiuosius fondus. Tam, kad galėtų skaityti tokį leidinį, studentas ar tyrinėtojas turėdavo gauti darbo vadovo ar mokslo institucijos vadovo tarpininkavimą, luktelėti, kol užklausa prasisuks per biurokratinį mechanizmą. Paskui, kai leidimas būdavo duotas, specialioje patalpoje atneštą leidinį reikėjo skaityti prižiūrint atsakingam asmeniui.
LNB generalinis direktorius R.Gudauskas, kuris Vilniuje, o vėliau – Leningrade (taip tada buvo vadinamas Sankt Peterburgas) studijavo su bibliotekininkyste ir bibliografija susijusius mokslus, pasakoja, kad leidiniai buvo skirstomi pagal pavojingumą. „Nacizmą nugalėjusi šalis“, matyt, turėjo savotišką sisteminį humoro jausmą, nes žymėjimams naudojo šešiakampę žvaigždę. Mažiau pavojingai specialiųjų fondų literatūrai ženklinti naudotas vienas šešiabriaunis, o pavojingesnei – du.
„Daug kas priklausė ir nuo asmens, kuris atlieka cenzoriaus vaidmenį, erudicijos arba ribotumo“, – teigė R.Gudauskas. Įdomu tai, kad tokios knygos, kaip Adolfo Hitlerio „Mano kova“, Benito Mussolinio „Mano gyvenimas“, Vaclavo Havelo „Atleiskite (1978 m.), buvo žymimos vienu šešiabriauniu. O „Baltijos šalių istorija“ (1974 m.), Franklendo „Chruščiovas“ (1967 m.), Struvės „Rusų literatūra“ (1972 m.), Fasto „Rašytojas ir komunistų partija“ nusipelnė dviejų Dovydo žvaigždžių.
Trumpa cenzūros istorija
Cenzūra SSRS įsigalėjo nuo pirmųjų valstybės sukūrimo dienų. Oficialiai SSRS cenzūros nebuvo, o štai cenzūros įstaiga buvo Glavlitas. Jis įkurtas 1922 m. birželio 6 d., oficialus pavadinimas – Vyriausioji literatūros ir leidybos valdyba prie Liaudies švietimo komisariato. 1923 m. Nadežda Krupskaja pasirašė pirmąsias instrukcijas apie išėmimą iš bibliotekų ir sunaikinimą daugiau kaip 120 vaikams bei suaugusiesiems skirtų grožinės literatūros pavadinimų kūrinių. Sunaikinti taip pat nuspręsta visas knygas apie religinį auklėjimą, taip pat ir vadovėlius „Gimtoji kalba“, „Abėcėle“. Po 30 metų Glavlito sąrašuose buvo jau daugiau kaip 500 uždraustų autorių pavardžių ir šimtai pavadinimų „ypač pavojingų kūrinių“. Tarp jų visų – Rusijos filosofų darbai, kai kurie Dostojevskio kūriniai, Levo Tolstojaus, Leskovo, Gogolio, Bunino, Šmeliovo, Bulgakovo ir kt. 1935 m. specialiu potvarkiu buvo uždrausta spausdinti Dostojevskio romaną „Demonai“, o iš bibliotekų buvo išimta visa jo publicistika.
Nuo 1946 m. keičiasi Glavlito pavadinimas. Jis tampa Vyriausiąja karinių ir valstybinių paslapčių spaudoje apsaugos valdyba prie SSRS ministrų tarybos. Valdybos padaliniai veikė visose SSRS respublikose.
Glavlite veikė 7 skyriai ir tik 1-asis užsiėmė karinių bei valstybinių paslapčių apsauga. Kiti 6 vykdė vietos leidinių ir įvežamų iš užsienio knygų, žurnalų, laikraščių, radijo laidų ir filmų cenzūrą. Svarbiausias sovietinės cenzūros darbo principas buvo išankstinė visko, kas spausdinama, rašoma, rodoma, kontrolė.
Nė vienas tekstas laikraštyje, radijuje ar televizijoje be cenzoriaus antspaudo negalėjo pasirodyti. Net oficialūs pakvietimai į SSRS Komunistų partijos suvažiavimus privalėjo būti vizuoti Glavlite. XX a. 7-ajame dešimtmetyje redakcijose, radijuje ir televizijoje atsirado vidaus cenzorių pareigybė.
Slėptis nuo priešų
O štai ką apie cenzūrą televizijoje pasakoja Baltarusijos televizijos žurnalistas Borisas Gerstenas:
„Pavyzdžiui, buvo draudžiama pasakoti, kad kažkokiame rajone ar mieste pionieriai pradėjo rinkti skudurus, nes, pasirodo, jei intensyviai renkami skudurai, gali būti, kad šitame rajone yra ginklų sandėliai ir prasideda mokymai, o nuo čia sandėliuojamų ginklų valomas tepalas. Buvo draudžiama rodyti bažnyčias su kryžiais, oro uostus, lėktuvo kilimą, jei matoma horizonto linija, geležinkelio stotis, tiltus, nufilmuotus iš aukščiau nei trečio aukšto, planus ir t. t.
Negalima buvo rodyti karinių orkestrų rajonų centruose. Jei vykdavo dirbančiųjų demonstracijos gegužės 1-ją arba lapkričio 7-ąją ir grodavo karinis orkestras, tai toks siužetas per televiziją nebuvo rodomas, nes buvo aišku, kad šiame mieste dislokuota karinė dalis.“
Vis tiek pasklisdavo
Donatas Valančiauskas . Sovietiniais laikais buvo išversta amerikiečių psichologo Karnegio knyga „Kaip daryti įtaką žmonėms ir tapti laimingu“. Man į rankas buvo patekęs „Era“ (sovietinis atsakas „jų kseroksams“) padaugintas egzempliorius. Nelegalios kopijos priešlapyje buvo nurodytas tikrasis tiražas – 300 egz. ir prierašas „Tik tarnybiniam naudojimui“. Tokios knygos irgi buvo specialiųjų fondų objektas, tad galima daryti išvadą, kad kažkas ten užsiėmė sabotažu – kopijuodavo ir iš po skverno dalydavo...
Renaldas Gudauskas . Aš būčiau paklausęs, kokiu būdu tos knygos atsidūrė pas jus ir pas mane, nes aš irgi tą knygą skaičiau ir tuos dalykus mačiau. Matyt, sistema buvo formaliai griežta, o realiai... Žmonės yra žmonės. Sistema yra tiek stipri, kiek stipri silpniausia jos dalis. Karnegis galėjo būti uždraustas tik dėl žmonių ribotumo. Dabar tokie dalykai neįsivaizduojami...
D.V. Bet anuomet...
R.G. Anuomet – taip. Čia ne tik apie draudžiamą literatūrą. Baigus universitetą, teko dėstyti vadybą. Tomo Piterso knygos, išverstos į lietuvių kalbą, knygynuose buvo visiškai nupigintos. Jų beveik niekas neskaitė, niekam jos buvo neįdomios. O juk tai – bestseleris numeris vienas.
D.V. Gal teko tais laikais draustos literatūros matyti ne tik bibliotekose?
R.G. Kadangi mokiausi gerai, tai tuo laiku buvo sudaryta tokia grupė iš geriausių studentų. Buvo Ievos Simonaitytės bibliotekos aprašymo darbai, kada numirė gerbiama rašytoja. Tai teko aprašyti, kataloguoti visą tą biblioteką. Pas gerb. rašytoją buvo labai daug vokiškos literatūros, taip pat ir draudžiamos, pavyzdžiui, A.Hitlerio „Mein Kampf“.
D.V. Kartais tenka pabendrauti su vyresniais žmonėmis, studijavusiais Maskvoje ar Peterburge, neretai jie atkreipia dėmesį į tokį paradoksalų dalyką: atrodė, kad ten tarsi daugiau laisvės, profesūra artimiau bendrauja su studentais, retesnės knygos, kurias čia sunku gauti, lengviau pasiekiamos...
R.G. Žinomas posakis: „Protu Rusijos nesuprasi“. Teko studijuoti Leningrado kultūros instituto aspirantūroje, ten buvo, sakyčiau, labai laisvai mąstančių žmonių. Jie neperžengdavo kažkokios ribos, kad pradėtų diskutuoti apie politines konotacijas ir pan. Tame mieste yra didesnė koncentracija dvasinės ir intelektinės kokybės ir, aišku, kompetencijos. Visko ten pilna. Tiek, kiek aš prisiliečiau prie kultūros dimensijų, tai atsiminimai labai neblogi.
Tomas Čyvas . O kur registruodavo tokią literatūrą, kurios jau negalima pakęsti? Tarkime, „Katalikų bažnyčios kroniką“... Ji net į specialiuosius fondus nepatekdavo? Ją KGB pasiimdavo ar kaip?
R.G. Kategoriškai teigti negaliu, nes vis dėlto tai – slapta informacija. Buvo tyrinėtojų, kurie tyrė šituos reiškinius, bet jų matymas irgi fragmentiškas, jie prieidavo tai prie vieno, tai prie kito kampo. Žinote, kaip katinas aplink akvariumą vaikšto ir bando paliesti žuvytes...
D.V. Galima susidaryti tokį įspūdį, kad institucijos, šiuo atveju bibliotekos, vadovas, turintis teisę vizuoti visus tuos reikalus, turėjo būti visapusiškai patikrintas ir itin lojalus režimui?
R.G. Galima daryti tokią prielaidą, bet bibliotekos nebuvo svarbiausios institucijos. Buvo tokie knygų rūmai tarybiniais laikais, jie sudarinėdavo tokius sąrašus pagal Glavlito pavedimą ir pagal politinius reikalavimus priskirdavo knygą vieniems ar kitiems sąrašams. Kalbant apie bibliotekų vadovus, reikia pasakyti, kad tais laikais buvo daugiau dėmesio bet kokiai vadovaujamai pozicijai.
D.V. Vis vien mokslo darbuotojas turėjo anksčiau ar vėliau susidurti su Glavlitu. Jis pradeda rašyti mokslinį darbą...
R.G. Ir susiduria su juo bibliotekos padaliniuose. Tarkime, respublikinėje bibliotekoje, kiek žinau, buvo du žmonės, kurie dirbo specialiose patalpose, specialiame skyriuje...
T.Č. Glavlito atstovai bibliotekoje?
R.G. Tai – bibliotekos darbuotojai, vykdantys funkcijas, kurių esmę nusakydavo Glavlito instrukcijos.
D.V. Jei jie su Glavlito instrukcijomis dirbo tiesiogiai, darytina prielaida, kad jie beveik už direktorių svarbesni. Ateina ir pasako: „Drauge direktoriau, gautas aplinkraštis iš Glavlito Nr. toks ir toks.“ Jiems matant, direktorius perskaito ir vizuoja: „Susipažinau.“
R.G. Dabar visi ateinantys raštai pirmiausia pereina per mano rankas ir tik tada deleguojama. Nežinau, ar tada buvo kažkokių specialios informacijos, dokumentacijos srautų. Gal...
T.Č. Tuometėje bibliotekoje partinė ir komjaunimo organizacijos buvo svarbios?
R.G. Aš manau, kad jos visada ir visur būdavo svarbios. Tai buvo natūralu tada, ten buvo kažkoks aktyvas. Bet ši sritis yra apribota, pažymėta slaptumo žyma, reikalaujanti kitokių kompetencijų. Dabartinėje vadybos literatūroje yra sąvoka „ekspertų valdžia“. Ekspertas iš principo gali valdyti labiau negu vadovas. Nes jis tą dalyką išmano, žino situaciją geriau negu formalus vadovas. Jei mes čia improvizuojame, kuriame scenarijus, tai, manau, turėjo būti ypač patikimi Glavlito požiūriu ir apskritai sistemos požiūriu žmonės. Tai – juk informacinis ginklas, informacijos politika.
T.Č. Kalbant apie vėlyvosios LTSR bibliotekų struktūrą, kur buvo griežčiausia kontrolė, stipriausiai spaudė Glavlito letena? Ten, kur dabar Nacionalinė biblioteka ar kur kitur, pavyzdžiui, Mokslų akademija?
R.G. Po karo buvo keliose, regis, penkiose bibliotekose šitos vietos, o pagrindinė – Respublikinė biblioteka. Pora žmonių buvo paskirta šiai funkcijai atlikti.
D.V. Pokariu kaime dar buvo „trobų skaityklų“, ten, tikriausiai, laikyta tik propagandinė literatūra?
R.G. Po karo vyko masiniai knygų fondo valymo procesai. Išimta buvo tiek daug, kad po to nebebuvo ką riboti...
T.Č. Ką reiškia „išimta“? Sunaikinta?
R.G. Tai čia ir yra Nacionalinės bei buvusios Respublikinės vaidmuo. Tie ypatingi leidiniai su dviem šešiabriauniais keliaudavo į Partijos istorijos instituto biblioteką, su vienu šešiabriauniu – į Respublikinės bibliotekos specialųjį fondą, kur būdavo saugomi. Tam tikra atmintis buvo išsaugota, bet buvo ten ir žalingų, kenksmingų knygų. Kaip prisimenu, ten buvo įvardyti visokie dalykai, kurie ir dabar nėra geri, pavyzdžiui, prostitucija, pedofilija. Taip buvo saugoma tarybinio žmogaus dorovė. Ten turbūt buvo gana kilniai suformuluoti misijos uždaviniai – apginti tarybinio žmogaus sąmonę nuo to, kas jam yra svetima, t. y. Vakarų įtakos. Aišku, labai svarbu jiems buvo apsaugoti nuo to, kas buvo tarpukariu. Kai kurie lietuviški šaltiniai buvo laikomi labiau šešiabriauniais nei rusiški ar kitokie.
D.V. Matyt, visose sovietinėse respublikose tvarkos buvo panašios: latviams ir estams jų tarpukario literatūra irgi buvo labai pavojinga.
R.G. Iš Maskvos diriguojama Glavlito sistema buvo vienodai veikianti visose tarybinėse respublikose. Standartinė sistema. Tiesa, ji buvo realizuojama per konkrečius žmones...
Veikė iki pat nepriklausomybės
D.V. Norėjote mums kažką pacituoti?
R.G. Būtent, tas raštas. Tai yra 1989-ieji, kada Vladas Bulovas, LTSR valstybinės M.Mažvydo bibliotekos direktorius, Birutė Butkevičienė, VU mokslinės bibliotekos direktorė, Jonas Marcinkevičius, LTSR MA bibliotekos direktorius ir tų bibliotekų specialistai Silvija Vėlavičienė, Kristina Remeikienė, Alma Braziūnienė ???????????? Labai labai drąsus raštas: „1) reikalaujame, kad Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba pagarsintų oficialius dokumentus, kuriais nustatomi spaudinių atrinkimo į spec. fondą kriterijai; 2) reikalaujame, kad siunčiamuose į specialųjį fondą leidiniuose būtų nurodomas ne cenzoriaus numeris, o pavardė ir atrankos kriterijus.“
D.V. Sužinojome du iš tiesų svarbius dalykus: kad Glavlito cenzoriai buvo pasislėpę po kodais, kad kriterijai buvo visiškai neaiškūs. Šiandien jis uždėjo du šešiabriaunius, o ryt geria su tavimi kavutę...
T.Č. Ir skųstis nėra kam?
R.G. Tai ta sistema mums pagal nutylėjimą jaučiama...
D.V. Ir kitą dalyką sužinojome, kad vis dėlto ponai bibliotekininkai nebuvo prieš tokią sistemą, jie tik norėjo žinoti „kuratorių“ pavardes ir jų motyvus.
R.G. Ne, tai buvo ankstyvieji 1989-ieji, po to, kai buvo paskelbta Nepriklausomybė, pamažu atlaisvinti tie fondai...
D.V. Ar galima daryti tokią išvadą, kad biblioteka, atsiradusi kaip civilizacijos žinijos kaupykla, kuria dėl kokio nors progreso gali naudotis visi norintieji, sovietijoje virto įstaiga, slepiančia ir dozuojančia žinias, nurodančia, ką gali visuomenė skaityti, o ko – ne. Tiesa, tai spręsdavo ne patys bibliotekininkai.
T.Č. Toks savotiškas pseudobankas: neprapuls ir negausi.
R.G. Iš principo tai, ką jūs taip tvirtai išdėstėte, ko gero, yra tiesa. Kažkada perskaičiau tokią gražią mintį: galima atkurti specialiuosius fondus, galima padaryti juos prieinamus, bet neįmanoma atkurti prarastos skaitymo patirties. Ištisa karta neturėjo galimybės visa jėga skaityti – susidaryti visavertį vaizdą apie tautą, apie valstybę, apie pasaulį...
