„Sony“ gamina „PlayStation 3“ (PS3) už 800 JAV dolerių, o parduoda už 500-600 JAV dolerių. Tai tęsiasi jau 1,5 metų. Kodėl jie taip daro?
PS3 mažmeninei prekybai Japonijoje ir JAV pateiktas 2006 metų pabaigoje, o Europoje – 2007kovą. PS3 žaidimų platforma džiugina „Uncharted: Drake‘s Fortune“, „Ratchet & Clank: Tools of Destruction“, „Gran Turismo 5 Prologue“ ir daugybės ankstesnių kartų kompiuterinių žaidimų mėgėjus.
Šiandien jau parduota virš 13 milijonų PS3 žaidimų kompiuterių: 2 mln. Japonijoje, 5 mln. JAV, 100 tūkst. Rusijoje.
Nors pardavimai auga ir gamybos savikaina mažėja, PS3 pardavimai visgi atsilieka nuo lyderių „Xbox 360“ ir „Wii“.
Kompanijos atstovai įspėjo savo akcininkus, kad didžiulių kūrimo, gamybos ir rinkodaros investicijų pareikalavęs projektas galiausiai gali „nepilnai pateisinti lūkesčius, jei PS3 nepavyks užimti būtinos rinkos dalies“.
Taigi, mūsų platumose parduoti pigiau nei gamybos savikaina, negirdėtas dalykas (išskyrus pienininkus). Mūsų Konkurencijos tarnybos kompiuteriai greičiausiai perdegtų bandydami išspręsti tokios konkurencijos „sąžiningumo“ teoremą.
Šio projekto schema - tipinis rinkodaros dominavimo virš gamybos ekonomikos pavyzdys: „Pardavinėti tol, kol pradės apsimokėti gaminti“.
Lietuvoje PS3 kainuoja apie 2500 litų, t.y. 1100 JAv dolerių. Reiškia, gudrioji schema mūsų geografijos nepasiekia. Kažkurioje rinkodaros grandinės dalyje pradeda galioti senovinė prekijų taisyklė: „Kaina + transporto išlaidos + pelnas".
Galima spėti, kad tai įvyksta bendram pasaulio (ir Azijos) prekių srautui iš Europos per Varšuvą pasukus į Skandinaviją ir išmintingai Helsinkiui vadovaujant per Rygos atstovybę Baltijos šalims – pelnai tvarkingai išdalinami autorizuotų perpardavėjų grandinėlei.