„Mano gyvenime buvo daug stebuklų“, – sako „AJ šokolado“ savininkas Algimantas Jablonskas. Iš tiesų – klausantis jo pasakojimo, kaip atėjo į šokolado verslą, sunku patikėti.
Su šokolado karaliumi tituluojamu A. Jablonsku susitikome jaukioje Pilies šokoladinėje, sostinėje. Pilies gatvėje atidarytas restoranas – vienas naujausių „AJ šokolado“ istorijoje, tačiau akivaizdu, tikrai ne paskutinis. „Dabar deramės dėl šokolado restorano atidarymo Londone, vienoje centrinių gatvių, kur per dieną praeina milijonai žmonių, iš kurių dauguma – turistai“, – atskleidė planus verslininkas. Jei derybos pavyks, Londone duris atvers „AJ šokolado“ restoranas, kuris, manoma, bus itin sėkmingas.
Pradėjo nuo šluotos
Be šio planuojamo, beveik visos Lietuvos didesniuose miestuose yra „AJ šokolado“ parduotuvės, šviežias ir kokybiškas įmonės šokoladas keliauja ir į prekybos centrus, keliose užsienio šalyse šokoladu prekiaujama frančizės būdu. Kol kalbėjomės, verslininko telefonas netilo – skambino klientai, darbuotojai, kolegos. „Šokoladui daug reiškia sezoniškumas, – šyptelėjo A. Jablonskas. – Lapkritį ir gruodį didžiausias gamybos pikas, tad tenka kaip reikiant padirbėti.“ Pradėjo nuo šluotos Kelias iki šokolado, atsiradusio Lietuvoje prieš aštuonerius metus, buvo ilgas ir, tiesą sakant, pilnas įvairių atsitikimų, kurių ne visi džiugino. „Pradėjau nuo kiemsargio etato, – prisiminė A. Jablonskas. – Vedžiau būdamas 19 metų, tad reikėjo išlaikyti šeimą. Turėjau du kiemsargio etatus ir vieną valytojo. Vėliau dirbau pieno kombinate, daug sportavau. Kai pagalvoju, šiandien antrą kartą to neišgyvenčiau, – taip elgtis gali tik būdamas jaunas, turėdamas jėgų perteklių. Tada buvo žvėriškai sunku.“ Po dviejų kiemsargio etatų sekė įvairiausi ir stebinantys užsiėmimai: prekyba žuvimis, bankų statyba, restoranų steigimas. „Kartais su draugais padiskutuojame, kiek gyvenime lemia likimas, o kiek pats žmogus pasiekia savo jėgomis, – svarstė verslininkas. – Tikiu, kad yra aukštesnės jėgos, kurios tvarko mūsų likimus. Manau, kad su manimi įvyko stebuklas, kuris negali pasikartoti.“
Kailiniai ir šlepetės
Verslą A. Jablonskas bandė pradėti pasiskolinęs 50 tūkst. JAV dolerių iš banko. Jis sumanė iš Kinijos atsivežti usūrinių šunų kailinių – juos nupirkti palankia kaina pasižadėjo vienas Kanados verslininkas. „Metinės palūkanos bankui tuomet siekė 60 procentų. Jeigu man būtų nepasisekę, vien dėl palūkanų viską būčiau praradęs per metus“, – pasakojo A. Jablonskas.
Idėja atsivežti kailinių iš Kinijos kilo tada, kai Maskvoje verslininkas ir jo partneris susipažino su kinų prekybininkais ir šie parodė jiems kailinius: „Tie kailiniai buvo pakankamai gražūs ir, kaip sakė kinai, kainavo po 150 JAV dolerių. Mums pasakė, kad jų Kinijoje galėtume gauti gerokai pigiau.“ Nutiko kaip greičiausiai nutinka tik komedijose. Nuskridus į Kiniją paaiškėjo, kad vieni usūrinių šunų kailiniai kainuoja 700 JAV dolerių. Iš kelionės verslininkas ir partneris grįžo su... 20 tūkst. porų šlepečių. „Jos buvo gražios, bet ar įsivaizduojate, kaip įmanoma parduoti šitiek šlepečių? Mes jas pirkome po 3 dolerius, pardavinėjome po 15, tačiau per dieną parduodavome tik 3–4 poras, o skolos augo žymiai greičiau“, – pasakojo A. Jablonskas. Bankų statybos Paprekiavęs šlepetėmis verslininkas ėmėsi žuvų verslo. „Susipažinome su įtakingais žmonėmis, kurie patikėjo mumis. Iš pradžių vežėme po kelias tonas žuvies, vėliau mums davė ir keliasdešimt tonų išsimokėtinai, ir kelis šimtus. Tas verslas išaugo neįtikėtinai greitai“, – prisiminė šiandien šokolado verslą plėtojantis vyras. Kartą į svečius atvykęs A. Jablonsko draugas iš Kaliningrado srities pamatė baigiamus įrengti verslininko namus ir pasiūlė šiam pastatyti banką Kaliningrade. Verslininkas prisipažino iš pradžių sudvejojęs, tačiau draugo įtikintas ir pamatęs, kokį banką už 650 tūkst. JAV dolerių Kaliningrade įrengė lenkai, sutiko. „Prasidėjo bankų epopėja, – šmaikštavo A. Jablonskas. – Pasakykite, ar tai nėra likimas: jaunuoliui, kuriam viso labo 27 metai, kuris neturi nei patirties, nei nieko ypatingo, sako: „Pastatyk banką.“ Jeigu šiandien aš, turintis dabartinės patirties, ateičiau ir pasakyčiau, kad pastatysiu banką, nes moku organizuoti darbus, tikriausiai į mane pasižiūrėtų kaip idiotą. Tai stebuklinga istorija, bet šiandien ji negalėtų pasikartoti.“
Laivai už milijoną
Dar viena – stebuklinga istorija nutiko, kai A. Jablonskas sutiko su partneriu verstis žuvų verslu ir nusprendė nusipirkti laivų, tuo metu areštuotų Las Palme. „Nieko nesupratau apie laivus, bet man parodė skaičius ir apimtas jaunatviško entuziazmo sutikau“, – šypsojosi prisimindamas verslininkas. Tada su partneriu jis pasiskolino apie vieną milijoną JAV dolerių ir nusipirko du didžiulius žvejybos laivus. „Kai nusipirkome tuos laivus, paaiškėjo, kad tam, jog jie galėtų išplaukti žvejoti, reikėtų investuoti dar apie milijoną dolerių. Mes vėl pasiskolinome pinigų įkeisdami laivus. Paėmiau paskolą savo individualios įmonės vardu, taigi nesėkmės atveju būčiau likęs skolingas visą gyvenimą. Kai šiandien pagalvoju, kokia tai buvo rizika, sunku suvokti, kaip tam ryžausi“, – gūžtelėjo pečiais šokolado restoranų savininkas.
Galiausiai laivai buvo suremontuoti ir išplaukė į žvejybą, tačiau nutiko, ko niekas nebuvo numatęs, – pasitaikė per šimtą metų pati aukščiausia temperatūra. Kitaip tariant, skumbrės, kurios turėjo migruoti iš Norvegijos į Pietus, liko prie Norvegijos krantų. „Norvegai žuvis sėmė neįmanomais kiekiais, o mūsų laivai prie Škotijos krantų beveik nieko nepagavo – kasdien po porą tūkstančių dolerių nuostolio“, – pasakojo A. Jablonskas. Kad istorija baigėsi sėkmingai, pasakyti sunku, tačiau ir šįkart A. Jablonskas išlipo iš balos sausas: prarado gerai išplėtotą žuvų verslą – perleido nupirktus laivus bei paskolą už juos partneriui, tačiau be įsiskolinimų visam likusiam gyvenimui. Verslininkas atkreipė dėmesį, kad buvusiam partneriui pasisekė ir šiandien jis – vienas turtingiausių žmonių ne tik Lietuvoje.
„Kubos“ bankrotas
Pasitraukęs iš žuvų verslo A. Jablonskas ėmė gilintis į naują sritį. Kauno Laisvės alėjoje jis atidarė restoraną. „Restoraną įrengėme neprotingai gerai ir neprotingai brangiai“, – prisipažino verslininkas. Statybos ir įrengimas A. Jablonskui kainavo apie vieną milijoną JAV dolerių. „Galėčiau būti rekordininkas, tik blogąja prasme. Po dešimties metų ne ką blogiau įrengėme sūnaus restoraną „Irmanto sriubos“, o investavome apie 250 tūkst. litų“, – lygino jis. Pratęs prie didelių sumų ir didelio verslo A. Jablonskas negalėjo nurimti turėdamas tik vieną restoraną. Prabėgus pusmečiui po statybų Kaune jis atidarė „Kubos“ restoraną Vilniuje, dar po pusmečio – „Danutės pyragus“ Vilniuje ir Kaune. „Investavau, skolinausi, uždirbdavau, vėl investavau ir vėl skolindavausi. Ir nebespėjau valdyti. Žmonės pradėjo gyventi, kaip jie norėjo“, – prisiminė tuometinį maratoną verslininkas. „Kubos“ restorano darbuotojai iššvaistė restorano lėšas – nusipirko puikius automobilius, butus, statėsi namus. Nieko nuostabaus, kad restoranas bankrutavo. „Jeigu nevaldai visuomeninio maitinimo įstaigos taip, kaip turi valdyti, dažniausiai gyvena ne savininkai, o personalas“, – atkreipė dėmesį A. Jablonskas.
Užvaldė šokoladas
Dar kartą viską praradęs verslininkas nenuleido rankų – atrado šokoladą. Vieną dieną pasižiūrėjęs pagal Joanne Harris romaną „Šokoladas“ pastatytą to paties pavadinimo filmą, kitą dieną iškeliavo į Belgiją. Tiesa, ne šokolado, o kremo „Danutės pyragui“ iš belgiškos konditerinės įmonės. „Ir į šokolado fabriką neturėjau patekti, tai nutiko atsitiktinai. Tiesiog įmonė, su kuria tariausi dėl kremo, turėjo antrinę bendrovę, gaminančią šokoladą. Kai nuvykau į šokolado fabriką, daugiau nieko nebemačiau. Šokoladas mane užvaldė“, – prisipažino A. Jablonskas.
Grįžęs į Lietuvą verslininkas pirmiausia vaišino draugus belgišku šokoladu ir klausė, ar galėtų pradėti šokolado verslą Lietuvoje. „Maždaug 70 proc. draugų pasakė, kad verslas bus nuostolingas. Likusieji tikino, kad turėčiau to imtis. Išsigandau, kai mano paprašymu tyrimų bendrovė atliko apklausą, kokį šokoladą rinktųsi lietuviai, jei belgiškas ir lietuviškas būtų ta pačia kaina. Kone visi apklaustieji atsakė, kad imtų lietuvišką, – atsiduso A. Jablonskas. – Juk aš norėjau į Lietuvoje gaminti belgišką šokoladą."
Apie sėkmę jis susimąstė tik tada, kai paprašė atlikti dar vieną tyrimą: lietuviams buvo leista ragauti lietuviško ir belgiško šokolado neakcentuojant jų kilmės. Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad belgiškas – ypač skanus. „Tada namie iš skalbyklos padariau mažą šokolado cechą, kitoje patalpoje įrengiau pakavimo salę ir pradėjome šokolado verslą“, – prisiminė verslo pradžią pašnekovas.
Unikalūs restoranai
Didžioji dalis „AJ šokolado“ produkcijos – paties verslininko kūryba. Kartais nauji produktai gimsta ką nors ragaujant, o kartais, neslėpė verslininkas, sapne. Būna ir taip, kad ką nors sukurti prašo partneriai ar klientai. Naujus kūrinius pirmiausia ragauja šeima, o su ja A. Jablonskas praleidžia itin daug laiko. „Dabar, kai jau nereikia taip bėgti ir plėšytis kaip verslo pradžioje, galiu sau leisti keltis 8 ryto, o po darbo važiuoti leisti laiko su šeima, vakarieniauti, važinėti dviračiais, eiti pasivaikščioti“, – pasakojo šokolado karalius. Anot jo, žmogui, dirbančiam darbą, reikia rasti tam jėgų, tačiau jeigu gyvena savo gyvenimą, tų jėgų ieškoti nereikia. Būtent taip – gyvenantis savo gyvenimą – jaučiasi ir A. Jablonskas. Šiandien jis tiki, kad tokių kaip jo restoranų pasaulyje arba nėra, arba labai nedaug. „Visur man teko matyti arba tiesiog desertų restoraną, arba šokolado parduotuvę. O mes sukūrėme šokolado restoraną ir čia siūlome įvairaus šokolado, šokoladinių saldainių, šokoladinių tortų, šokoladinių ledų – viskas pas mus iš šokolado ar su juo, – mostelėjo ranka į Pilies šokoladinės prekystalius A. Jablonskas. – Net sumuštinius siūlome su šokolado pažadu. Tokia koncepcija galėtų pritapti pasaulyje. Jeigu pardavinėčiau didžkukulius, galėčiau abejoti, ar juos pirks Prancūzijoje, Belgijoje. Bet mes parduodame šokoladą, tortus ir ledus – juos mėgsta visame pasaulyje.
“FAKTAI: „AJ šokoladas“
„AJ šokoladas“ Lietuvoje veikia 8 metus, įkurtas 2003 metais Lietuvoje yra 5 „AJ šokolado“ vardą turintys šokolado restoranai, be jų, pasaulyje yra dar kelios dešimtys, kai kurie – frančizės būdu. „AJ šokolade“ dirba 35 darbuotojai.
