Jurga Ivanauskaitė. Išgirdę šią pavardę rašytojos gerbėjai tikriausiai pirmiausia su skausmu prisimena ankstyvą šios rašytojos mirtį, o ne jos kūrybą.
Galbūt tai tik rodo, kad savo skaitytojams ji buvo svarbi, suprantama ir labai artima. Turbūt todėl po rašytojos mirties praėjus vos metams Vilniuje įkurtas Jurgos skveras, įsteigta jos vardo premija, išleista atsiminimų knyga „Jurga“.
Jurgos Ivanauskaitės atminimą įamžins ir dokumentinis filmas „Šokis dykumoje“, kuris 2009-ųjų metų vasarį turėtų leisti žiūrovams prisiminti ar pažinti rašytojos kelią: gyvenimą ir kūrybą. Kol filmas montuojamas, kalbinu tris jo kūrėjas – prodiuserę Živilę Gallego, režisierę Agnę Marcinkevičiūtę ir aktorę Birutę Mar.
Kaip gimė ir vystėsi idėja sukurti šį filmą? Papasakokite apie pažintį su Jurga Ivanauskaite.
Susipažinau su Jurga Ivanauskaite filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ (rež. Algimantas Puipa) filmavimo metu. Žavėjausi jos asmenybe ir kūryba, todėl džiaugiausi galimybe dirbti su filmu, kurio scenarijus buvo paremtas jos kūriniais.
Tuomet ir kilo idėja sukurti dokumentinį filmą apie Jurgą. Ji sirgo, bet kai susipažinome, jos sveikata buvo pagerėjusi – pirmajame scenarijuje net planavome kartu su rašytoja nuvykti į Jeruzalę, prie Raudų sienos. Deja, to įgyvendinti nepavyko.
Tačiau „Šokyje dykumoje“ atsiminimais dalinsis tie žmonės, kuriuos Jurga norėjo matyti filme, skambės jos mėgstama muzika.
Viename interviu minėjote, jog Jurga Ivanauskaitė norėjo, kad „Šokis dykumoje“ būtų „spalvotas, optimistinis“ filmas.
Filmas iš tiesų bus šviesus ir spalvotas. Prisiminsime Roko maršo laikus, kalbėsime apie Jurgos dvasinius ieškojimus, kūrybą ir kovą už Tibeto laisvę.
„Šokį dykumoje“ subtiliai papuoš vaidybiniai intarpai iš Kuršių nerijos su skaitomais Jurgos tekstais. Leisime žiūrovams pamąstyti apie savo pačių laikinumą ir svarbiausias gyvenimo tiesas.
Kas buvo sunkiausia kuriant šį filmą?
Kaip prodiuserė, žinoma, pirmiausia paminėčiau finansavimą. Nebuvo lengva surinkti biudžetą, kuris ir liko minimalus, palyginus su reikiamu biudžetu tokio filmo gamybai.
Manau, jeigu ne kūrybinės komandos pasiryžimas ir noras įgyvendinti šią idėją, filmo darbai nusikeltų dar kuriam laikui. Filmą būtų sunku užbaigti ir be privataus rėmėjo.
Kokio filmo galėtų tikėtis žiūrovai? Kokiam žiūrovui šis filmas visų pirma skirtas?
Filmas apie Jurgą Ivanauskaitę sudomins ir jaunąją, ir vyresniąją auditoriją. Jame Jurgos ir ją pažinojusių žmonių lūpomis bus kalbama apie paprastas, gyvenimiškas tiesas: savojo Aš ieškojimus, meilę, siekį tobulėti, laikinumą ir susitaikymą.
Todėl manau, kad jis turėtų patikti net ir Jurgos knygų neskaičiusiai auditorijai.
Rašytojos gerbėjams tai bus susitikimas su mylima autore, atveriantis nepaprastą galimybę „keliauti“ jos gyvenimą ir kūrybą siejančiomis paralelėmis.
Lietuva garsėja savo dokumentiniais filmais, tačiau retai pristato pilno metražo kūrinius. Kokios trukmės bus „Šokis dykumoje“?
Kadangi filmas montažo stadijoje, tikslią filmo trukmę dar sunku nusakyti. Planuojame, kad filmas bus vienos valandos.
Žinoma, norime daug aprėpti, todėl sunku viską sudėti į tam tikrą laiko trukmę. Tačiau filmo tikslas nėra nuosekliai papasakoti Jurgos Ivanauskaitės biografiją – greičiau atkreipti dėmesį į svarbiausius jos gyvenimo įvykius ir būsenas, kurias ji išgyveno.
Esate sukūrusi dokumentinių filmų apie keletą rašytojų – Romualdą Granauską, Jurgį Kunčiną, Renatą Šerelytę. Kodėl jums taip patinka kurti filmus apie rašytojus?
Kuriu tokius filmus, nes yra poreikis, nes gaunu tokius pasiūlymus. Galėčiau kurti ir kitokius! Sakyčiau, kad tiesiog susiformavo toks mano įvaizdis – visi galvoja, kad aš tik tai galiu padaryti ir tik tai darau.
Iš tikrųjų galėčiau padaryti viską, kaip ir bet koks profesionalas – geriau ar blogiau, žinoma.
Jurga Ivanauskaitė pageidavo, kad „Šokis dykumoje“ būtų „spalvotas, optimistinis“ filmas.
Šito jos pageidavimo negirdėjau. Tačiau atkreipiau dėmesį, kad Jurga mėgo spalvinti, puošti, dekoruoti savo aplinką. Jos bute daug ryškių paveikslų, radiatoriai ištapyti auksiniais lapeliais, prie aprangos ji rinkdavosi egzotiškus aksesuarus... Net jos knygų žodžiai labai išraiškingi, kuriantys įspūdingus, spalvotus vaizdus. Tokias jos savybes ir pomėgius rasime ir filme.
Pamenu, Jurga Ivanauskaitė pageidavo, jog filme skambėtų Johno Lennono daina „Imagine“, ir kad nuvažiuotume prie Raudų sienos. Šiuos pageidavimus įgyvendinsime tik iš dalies: prie Raudų sienos turėjome vykti kartu su rašytoja...
Kaip Jurga Ivanauskaitė aptarinėjo šio filmo scenarijų, kaip bendravo su jumis?
Užsidariusi. Su dideliu rezervu. Atsargiai. Nes matė mane pirmą kartą gyvenime. Manau, tuo metu ji nemažai galvojo apie savo reikalus. Jurga Ivanauskaitė konkrečiai nurodė tik vieną dalyką, kurio filme nenorėtų matyti, o dėl viso kito pasakė: „Gerai“.
Jurgos gyvenimu ir kūryba daug domėjausi savarankiškai: skaičiau, mąsčiau, ruošiausi filmui ir… mylėjau jo herojų. Kaip ir kiekvieno savo filmo.
Kokius žiūrovus sudomins „Šokis dykumoje“?
Manau, kad visų pirma lietuvių žiūrovus. „Šokis dykumoje“ – informatyvus, biografinis filmas. Tai nebus tipiškos poetinės lietuvių dokumentikos, garsinančios Lietuvą visame pasaulyje, pavyzdys.
Platesnę auditoriją galėtų sudominti Rytų kultūros temos. Kita vertus, Jurgos knygos apie Rytų kultūrą nesudomino užsienio skaitytojų, tik lietuvius. Pasak pačios Jurgos, jeigu apie Rytus rašo lietuvė iš dar egzotiškesnės šalies, tai kam gali būti įdomu pirkti tokią knygą...
Galbūt žiūrovus patrauks Lietuvos laisvės tema, nes Jurgos asmenybės laisvėjimo kelias persipina su mūsų valstybės laisvėjimo keliu. Paskui tie keliai išsiskiria, nors turi paralelių.
O kur jie būtent išsiskiria?..
Manau, kad po nepriklausomybės atgavimo laisvė kaip ir nustojo vystytis. „Pristojo“. Reikia prisiminti atmosferą 1989–1991 ir paskui... Čia kaip su gyvūnais, kuriuos paleidžia iš aptvaro – jie apsidairo, bet iš tos teritorijos neišeina, lieka, kaip kokios laboratorinės pelės. Arba kaip paukščiai, gyvenę nelaisvėje – išlaisvink juos, bet skristi jie nebemokės.
Taigi yra Jurgos pasisakymų dėl Tibeto arba dėl to, kad Lietuvoje trūksta tolerancijos, kurie nebesutampa su Lietuvos „laisvėjimu“.
Kita vertus, vėlyvesnėse Jurgos knygose – daug ironijos ir autoironijos. Tai jau kažkoks „santykis“, o „santykio“ atsiradimas visada priešingas idealizmui. O vėliau jau liga...
Gyvenimas, kaip teigiama, yra didžiausia Dievo dovana, kurią reikia išnaudoti savęs tobulinimui. Ir visų pirma reikia žiūrėti į savo paties laisvėjimą, sekti savo evoliuciją. Kiekvienas turi eiti savo keliu.
Kokį vaidmenį vaidinsite filme „Šokis dykumoje“?
Vaidinsiu poetiniuose-vaidybiniuose intarpuose, kurie sujungs dokumentines juostos dalis. Tai savitas Jurgos antrininkės vaidmuo, jos „sielos šokis“... Šis darbas man brangus būtent tuo, jog jis – apie Jurgą. Greta Jurgos.
Tai net ne vaidyba, o savita meditacija – mėginant įsivaizduoti, ką ji jautė, apie ką galvojo, ko ilgėjosi, keliaudama per savąją „dykumą“ – gyvenimą... Filmavome Nidos kopose – šokį prie marių, bėgimą per smėlynus, meditacijas žvelgiant į saulėlydį, arbatos ritualą. Tad visos mintys, aišku, liks paslaptimi. Bet toji sakrali sukaupties būsena, kuri egzistavo filmavimų metu, tikriausiai išliks.
Žaviuosi operatoriaus Audriaus Kemežio darbu (susitinkame jau antrame filme) – jis tikras meistras, puikiai jaučiantis filmuojamos medžiagos „tonaciją“, tad neabejoju, kad jo nufilmuoti epizodai bus gyvi, nustebins netikėtais rakursais.
Jūsų manymu, koks tai bus filmas? „Spalvotas, optimistinis“, kaip to norėjo pati Jurga Ivanauskaitė, ar greičiau informatyvus?
Tikrai negalėčiau atsakyti, koks gi filmas bus, net smalsu... Bet manau, jis abejingų tikrai nepaliks, turbūt provokuos prieštaringus vertinimus, kaip ir pati J. Ivanauskaitės kūryba.
Kaip ir Jurga, norėčiau, kad filmas būtų ryškus, spalvotas... O sykiu „vertikalus“, paliekantis kūrėjo dvasios paslaptį. Nes kai lieka paslaptis – ji traukia kaip gelmė.
Kaip apibūdintumėte režisierės A. Marcinkevičiūtės darbo metodus, kuo jie skiriasi nuo kitų režisierių, su kuriais teko dirbti?
Nors Agnė yra minėjusi, kad ši juosta bus dekoratyvesnė nei jos ankstesni dokumentiniai filmai, tačiau jaučiu, jog tai bus būtent Agnės filmas. Man ji net pasirodė panaši į Jurgą – savo nekonformistine pasaulėjauta, vidine stiprybe, darbštumu.
Manau, ši režisierė „drungno“ ar sentimentalaus filmo tikrai nesukurs. O dirbti su Agne buvo lengva – ji pasitiki aktoriumi ir kūrybine grupe, jos reiklumas – tylus ir šiltas.
Jūsų manymu, ar toks filmas nepasirodys praėjus per mažai laiko nuo Jurgos Ivanauskaitės mirties?
Viskas įvyksta laiku ir vietoje. O ateityje, kas žino, gal bus sukurtas ir visai kitoks filmas. Juk Jurga – asmenybė, kuri tikrai neleis apie save greitai užmiršti.
Galbūt buvo kilusi mintis pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą sukurti monospektaklį?
Ne, tokios minties nebuvo. Išties viskas dar pernelyg arti. Nors su filmo prodiusere Ž. Gallego per „Šokio dykumoje“ filmavimus pasvajojome, kad Jurgos gyvenimas – tikrai puikus scenarijus vaidybiniam filmui...
Romas Zabarauskas
