Pirmadienį jau būtų galima skelbti nepriklausomo Lietuvos šokio diena – būtent savaitės pradžioje svarbiausi Lietuvos choreografai, turintys savo repertuarą, bet neturintys scenos, ryžtasi nuomoti Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiąją sceną ir didesniam sostinės žiūrovų skaičiui pristatyti savom kūrinius. Vakar (02.26) joje šėlo Anželikos Cholinos „Žmonės“. Nors ir įkvėpto telekomunikacijų bendrovės „Bitė“, šio spektaklio pavadinimo lietuviškosios raidės jau nusipelno būti parašytos tinkamai, nes pranoko vienkartinio komercinio renginio rėmus ir pradėjo savarankišką sceninį gyvenimą.
Per metus spektaklis, kaip ir kiti A. Cholinos kūriniai, pasikeitė, todėl buvo įdomu matyti šiek tiek atsinaujinusius šokių brėžinius bei kitokį režisūrinį spektaklio finalą. Nepasikeitė tik esminis „Žmonių“ bruožas – nuosekli choreografinių formų energetika, neleidžianti nei šokėjams, nei žiūrovams nuobodžiauti beveik valandą trunkančio reginio metu.
Kitaip nei siužetiniuose spektakliuose, „Žmonėse“ A. Cholina remiasi abstrakčia teatrinio ir choreografinio kūrinio dramaturgija, vidinės raidos dėsniais ir logika, išmoningai kaitaliodama tempą, paprastas ir sudėtingas šokio formas, kai kur veiksmą sustabdydama netikėtomis režisūrinėmis detalėmis.
Choreografinės formos auginamos šuorais, bangomis, kurios kartais įgauna ir tiesioginių pavidalų, leidžia gėrėtis muzikaliai, išradingai valdomomis, visos šokėjų grupės perteikiamomis plastinių masių slinktimis, tačiau kur kas svarbesnės spektaklio energetinės bangos, į bendrą sūkurį įsukančios ir šokėjus, ir žiūrovus.
Energijos „Žmonėms“ suteikia įvairiausios šuolių modifikacijos – nuo smulkių, koketiškų moteriškų stryktelėjimų ar šokinėjimų atsitūpus iki veržlių, baletiškų vyriškų jeté, todėl visas spektaklis pulsuote pulsuoja, dėmesį kausto vertikaliosioms kryptimis, prie kurių galima priskirti ir įvairiausių pavidalų merginų pakėlimus į viršų – švystelint, apsukant, apverčiant. Šis vertikalusis spektaklio pradas lemia jo gyvybiškumą ir dinamiką, aktyvų ryšį su žiūrovais.
Scenoje komponuodama daugiau nei trisdešimt šokėjų, A. Cholina kuria nenuobodų, spalvingą, brėžiniais, kompozicijomis turtingą šokio materiją. Čia atsiskleidžia ir jos muzikalumas, sugebėjimas surasti nenuobodžius plastinius ekvivalentus sudėtingų struktūrų lietuviškoms sutartinėms ar tiesiog trankiai, gyvai liaudies muzikai. Analitinis požiūris į muziką „prakalbina“, „įkūnija“, „įvaizdina“ puikiai žinomas „Klumpakojo“, „Pempel pempel“, „Bitute pilkoji“ melodijas, kurias apjungia gana lengvai iššifruojamos ir tuo naiviu paprastumu maloniai nuteikiančios atlikėjų grupės, taip pat ir dėmesį atkreipiantys, racionalūs sceninio veiksmo stabtelėjimai – kaip per patį „Galiopo“ įkarštį staiga užsimanęs gerti ir kitus šokėjus reikšmingai kosčioti išprovokavęs Martyno Rimeikio personažas ar menaman vakarui artėjus trumpam pasirodžiusi beveik džiazuojanti Editos Stundytės mergina.
Plastinį šokio reljefą kuria išmoningai panaudojami kostiumų aksesuarai – klumpės, kepuraitės, skrybėlės, skarelės, botagai. Visi šie daiktai naudojami ne butaforiškai, o organiškai, jie suteikia choreografijai papildomų faktūrinių štrichų, leidžia A. Cholinai parodyti ankstesniesiems jos darbams, kurtiems prieš gerą dešimtmetį, būdingą humoro jausmą, kuris atsispindi ir atskirų scenų apybraižose: kaip tikros lietuvaitės „Žmonių“ „mergelės“ ne tik rieškučiomis semia vandenį iš avanscenoje tyvuliuojančio menamo upelio ir girdo juo savo „bernelius“ – jos ir nuauna jiems kojines, atneša batus, o po linksmos nakties užsikrovusios ant liaunų pečių, tempia svirdinėjančius namo, vėliau grūmoja – ir, žinoma, netrukus atsileidžia, gavusios dovanų balto šilko skarą.
Didelį poveikį daro išmoningai sukomponuoti, vienas iš kito išplaukiantys ir vėl organiškai susijungiantys ritmiški, sinchroniškai atliekami šokiai, kartais primenantys net temperamentingąjį airiškąjį rilį – ritmingi trypčiojimai, šoktelėjimai, raibuliuojantys liaunų kojų ornamentai skleidžia dėmesį prikaustančią energiją – čia pasiteisina ir Vidos Simonavičiūtės bei Aleksandro Pogrebnojaus kostiumai, ypač pilkos moteriškos „midi“ suknelės su iš po jų švytinčiais samanų spalvos tiulio pasijoniais, taip gundančiai plazdenančiais vyrams mestelėjus merginas į viršų.
Pirmą kartą vakar matytas ir permodeliuotas spektaklio finalas neteko masiškumo, tačiau tapo konceptualesnis – galbūt ir deklaratyvesnis: visi šokėjai, nusisukę nuo žiūrovų ir patys tapę žiūrovais, stebi vaizdo projekcijoje slystančius jaudinančiai gražius Lietuvos vaizdus nuo lygumų, žalių miškų, ežerų iki pat kopų ir jūros. Sklendžiantį vaizdų koliažą lyti panašios emocinės ir ritminės nuotaikos chorinė muzika – lyg kondensuotas Lietuvos tapatybės įsisąmoninimo seansas. Tai iš tikrųjų veikia – kaip ir nežymus finalinis štrichas: atsisukę į žiūrovus, šokėjų poros paprastai, kukliai, tačiau akivaizdžiai suima vienas kitam už rankų.
Antrasis „Žmonių“ pristatymas Vilniuje pačių kūrėjų, matyt, buvo vertintas kaip premjera – šventiškumo suteikė ne tik pačios Anželikos Cholinos reveransai, bet ir berods pirmą kartą tokiame nereprezentaciniame „pirmadieniniame“ spektaklyje šokio kūrėjams oficialiai padovanotos gėlės nuo Lietuvos respublikos ministro pirmininko Gedimino Kirkilo.
