Nežymus karščiavimas, toks būdingas pirmiesiems sezoniniams peršalimams, paprastai išgąsdina labiausiai. Termometras rodo 37–37,2 laipsnio, atrodo, neturėtum būti mirtinas ligonis, tačiau dažnai net iš lovos pakilti nėra jėgų. Būna ir atvirkščiai: jautiesi sveikas it ridikas, tačiau tie keli laipsniai vis tiek atkakliai laikosi.
Medikai pastarąją būklę vadina subfebrilitetu. Žodis įmantrus ir sunkiai ištariamas, tačiau ką jis iš tiesų reiškia? Kiek pavojinga yra toji būsena ir ar būtina ją gydyti? Gal paprašyti gydytojo nedarbingumo lapelio ir gultis į patalą? O gal ir ne.
Jei nesirgote, vadinasi, esate jautrūs
Visiems mums įkalta į galvą, kad normali kūno temperatūra yra 36,6 laipsnio. Iš tikrųjų šis dydis kintamas – normali žmogaus temperatūra skirtingais gyvenimo periodais keičiasi. Netgi visiškai sveikam asmeniui termometras skirtingomis mėnesio dienomis rodys skirtingus skaičius. Ir ypač jeigu tas asmuo mergina: jaunų moterų kūno temperatūra paprastai šiek tiek padidėja ovuliacijos metu ir normalizuojasi prasidėjus menstruacijoms. Temperatūra gali svyruoti ir per dieną. Iš ryto, ką tik nubudus, būna minimali, bet vakarop paprastai pakyla puse laipsnio.
Stresas, valgis, fizinis aktyvumas, maudymasis vonioje ar karšti gėrimai (taip pat ir perkeltine prasme), tysojimas pliaže, pernelyg šilti drabužiai, emocijų proveržis ir dar daugybė kitų veiksnių taip pat gali sukelti nedidelį kūno temperatūros šuolį. Jau nebekalbant apie tai, jog yra žmonių, kurių normali temperatūra yra ne 36,6, o visi 37 laipsniai ir net šiek tiek daugiau (dažniausiai tai asteniški jaunuoliai ir merginos, be grakštaus sudėjimo, dar išsiskiriantys ir itin jautria prigimtimi). Subfebrilitetas nėra retenybė ir tarp vaikų.
Pagal statistiką, ši būklė būdinga kas ketvirtam nuo 10 iki 15 metų amžiaus. Tokie vaikai neretai būna šiek tiek labiau užsisklendę ir lėtesni už kitus, net apatiški. Arba atvirkščiai: neramūs ir dirglūs. Kita vertus, tarp suaugusiųjų šokinėjančios kūno temperatūros fenomenas taip pat nėra unikalus. Suprantama, visą kaltę dėl to versti individualioms organizmo savybėms taip pat nederėtų. Jeigu žmogaus temperatūra visada buvo normali, bet staiga, matuojant tuo pačiu termometru ir ilgą laiką bei skirtingu paros metu, šis ėmė rodyti didesnius skaičiaus nei kada nors anksčiau, yra dėl ko susirūpinti. Mat padidėjusi kūno temperatūra yra signalizacija, pirmoji įspėjanti apie organizme prasidėjusį uždegimą arba įsimetusią infekciją. Bet pasitaiko, kad termometras rodo didesnius nei turėtų skaičius net ir visiškai pasveikus. Ir taip kelis mėnesius iš eilės. Nepanikuokite – taip irgi būna. Gydytojų aiškinimu, šitaip pasireiškia vadinamasis povirusinės astenijos sindromas.
Specialistai šiam reiškiniui turi net terminą – „temperatūrinė uodega“. Gera žinia tai, kad šiek tiek padidėjusi kūno temperatūra po persirgtos infekcinės ligos negadina jokių medicininių tyrimų rezultatų ir praeina savaime. Deja, tokiomis aplinkybėmis kyla pavojus supainioti asteniją (liguistą būseną, pasireiškiančią greitu fiziniu ir psichiniu nuovargiu, padidėjusiu jautrumu, nedėmesingumu) su nevisišku pasveikimu, kai nedidelis karščiavimas rodo, jog laikinai pritilusi liga pradėjo reikštis iš naujo. Tad geriau jau dėl viso pikto pasidarykite kraujo tyrimą, kad įsitikintumėte: leukocitų kiekis yra normalus. Kai dėl to nebus abejonių, galėsite būti ramūs, kad temperatūra dar kiek pašokinės, tačiau ilgainiui liausis ir normalizuosis.
Atsijoti diagnozes padės tyrimai
Dar viena dažna subfebriliteto priežastis – išgyventas stresas. Yra net toks specifinis terminas: psichogeninis karščiavimas. Jį neretai lydi dar ir tokie simptomai, kaip prasta savijauta, dusulys, svaigstanti galva. Na, o jeigu neprisimenate, kada pastarąjį kartą patyrėte stresą ar sirgote infekcinėmis ligomis, tačiau termometras vis tiek rodo gerokai daugiau nei 36,6 laipsnio, geriau jau pasitikrinkite sveikatą.
Tai ne šiaip rekomendacija: užsitęsęs subfebrilitetas gali būti pavojingos ligos požymis, todėl išsiaiškinti, iš kur auga ta „temperatūrinė uodega“, tiesiog būtina. Ir pirmiausia būtina atmesti uždegimų, infekcinių ar kitų rimtų ligų (tuberkuliozės, tireotoksikozės, anemijos, lėtinių infekcinių arba autoimuninių ligų) galimybę. Pradžią padarykite kreipdamiesi į šeimos gydytoją terapeutą, kad šis sudarytų individualų tyrimų planą. Nors nieko blogo nenutiks, jeigu ir patys pabūsite daktarai Hausai. Juolab kad organinės kilmės subfebrilitetas pasireiškia ir kitais būdingais simptomais: skausmais skirtingose kūno vietose, nukritusiu svoriu, glebumu, padidėjusiu nuovargiu, gausesniu nei paprastai prakaitavimu.
Net gali padidėti blužnis ir limfmazgiai. Kreipusis į specialistą, subfebriliteto priežasčių paieškos įprastai pradedamos nuo bendro ir biocheminio kraujo bei šlapimo tyrimo, fluorografijos ir vidaus organų tyrimo ultragarsu. Tuomet, esant būtinybei, skiriami sudėtingesni tyrimai – pavyzdžiui, kraujo tyrimas reumatui ar skydliaukės hormonų lygiui nustatyti. Jeigu lengvo karščiavimo priežasčių niekaip nepavyksta nustatyti, o dar prisideda ir staigus svorio netekimas, teks pasikonsultuoti su onkologu.
Kai sugenda termoreguliatorius
Jeigu medicininiai tyrimai parodė, jog esate sveiki visais atžvilgiais, galima ir nusiraminti: galbūt iš tiesų tokia prigimtis ir jums tiesiog nelemta būti stabilios temperatūros. Bet visiškai atsipalaiduoti nepatartina – vis dėlto nerimauti yra dėl ko. Kodėl gi mes kartais karščiuojame neturėdami tam jokių organinių priežasčių? Pasirodo, visai ne dėl to, kad mūsų kūnas sukaupia pernelyg daug šilumos. Greičiau dėl to, jog prastai skleidžia ją atgal į aplinką. Sutrikusi fizinės termoreguliacijos sistema gali būti paviršutinių rankų ir kojų kraujagyslių spazmų pasekmė.
Be to, ilgą laiką temperatūrų šuolių kamuojamiems žmonėms gali būti sutrikusi endokrininė sistema (dažniausiai išeina iš rikiuotės antinksčių žievės funkcija ir medžiagų apykaita). Tokią būklę medikai vertina kaip vegetacinės kraujagyslių distonijos sindromo pasireiškimą ir vadina termoneuroze. Ir nors tai nėra tikra liga, nes nevyksta jokių organinių pakitimų, tai taip pat nėra ir normalu. Juk ilgalaikis temperatūros padidėjimas – stresas organizmui. Taigi išvada: subfebrilitetą reikia gydyti. Neurologai tam rekomenduoja masažą ir adatų terapiją, taip pat psichoterapiją. Beje, „oranžerijos sąlygos“ nepadės, o veikiau tik trukdys atsikratyti termoneurozės. Tad liaukitės saugotis menkiausio šaltuko, popinti save ir pradėkite grūdinti organizmą. Taipogi sutrikusios termoreguliacijos žmonėms būtina:
– griežtas dienos režimas,
– sureguliuota mityba (daug šviežių vaisių ir daržovių),
– vitaminų vartojimas,
– reguliarus buvimas gryname ore, fiziniai krūviai ir grūdinimasis.
SANDRA MIŠKINIENĖ
