Nepaisant šalies kultūrininkus apėmusių pesimistinių nuotaikų tradicinis ir jau tryliktasis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ‘09“ prasidėjo gegužės 5 dieną, ir, reikia tikėtis, sėkmingai finišuos lygiai po savaitės – nepaisant velnio tuzino sulaukto amžiaus ir finansinės nesvarumo būklės, į kurią paniro daugelis didelių šiais metais planuotų kultūros renginių.
Pirmasis festivalio vakaras buvo, ko gero, pats intensyviausias – po ilgos ir nelengvos dienos ne taip paprasta buvo atlaikyti apie penkias valandas trukusį šokio krūvį, nors ir padalintą dviejų pertraukų, bet dar labiau užsitęsusį dėl beveik pusvalandinių vėlavimų.
Per keliolika metų susiformavęs pavasarinės šokio dozės refleksas virsta inercija, nors tą savaitę galima vertinti ir kaip intensyvią šiuolaikinio šokio savišvietos sesiją, kurios metu koncentruotai galima susipažinti su aktualiais šiuolaikinio šokio procesais.
Festivalį pradėjo „Carte Blanche“ iš Norvegijos, pristačiusi dviejų skirtingų choreografų programą. Abu kūriniai pasirodė giminingi intensyvia fizinės energijos sklaida, aktyvia judesio traktuote. Pirmojoje dalyje parodytą „Maištą“ sukūrė choreografas Hofeshas Shechteris – tai šiųmetis šio Jeruzalės šokio akademijos auklėtinio, dabar dirbančio su savo trupe Londone, kūrinys. Minimalistinis spektaklio scenovaizdis kuriamas su šviesų pagalba, o kontrastingo apšvietimo fone judantys septyni vyrai apvaldo nemažą erdvę, sukonstruodami ekspresyvų, polifonišką plastinį audinį. Išlavinti šokėjų kūnai, darnus jų judėjimas, partnerystės ir artistinės sąveikos energija – patrauklūs spektaklio bruožai, įtikinantys ne tiek deklaruojamomis spektaklio prasmėmis, kiek plastinės kalbos organika.
Beveik natūralistiniai imtynių judesiai pulsuoja vyriška energija ir pateisina spektaklio pavadinimą, nors jo pabaiga su kūnų piramide, kurios viršūnėje plevėsuoja maža raudona vėliavėlė, nuskamba pernelyg patetiškai ir iliustratyviai.
Choreografės Charon Eyal „Kiaulė žudikė“ ne vienam žiūrovui asocijavosi su laikraščių antraštėse mirgančia pasauline pandemija, tačiau, kaip atrodo, šis Izraelio menininkės kūrinys atsirado anksčiau už pirmuosius bauginančios ligos požymius. Šešios šokėjos puikiai išlavintais gimnasčių kūnais kuria ritmingą, palaipsniui įtraukiančią plastinę pynę, kurioje taip pat neišvengiamos stilizuotų sportinių – akrobatikos, kultūrizmo – judesių citatos. Daug ištvermės reikalaujantys judesiai, lydimi gerklinių šūksnių, buvo atliekami su reikiamu nusiteikimu ir fiziniu azartu, kurio dar taip trūksta Lietuvos šiuolaikinio šokio artistams. Kūrinio pavadinimas buvo užmaskuotas pernelyg giliai ir, laimė, nebuvo niekaip tiesiogiai pailiustruotas – ar su juo, ar be jo šis choreografinis epizodas daugiau imponavo abstrakčiomis vaizdinėmis, plastinėmis vertėmis, o ne prasmėmis ir asociacijomis, kurias šiuolaikinio šokio spektaklyje vis sunkiau atskirti nuo paviršutiniško iliustratyvumo.
Menų spaustuvėje vokiečių choreografė Silke Z. pirmiausia sukūrė „Privačias erdves“. Keliasdešimt žiūrovų buvo suleisti į sceną (kai kurioms moterims aukštakulnius teko iškeisti į baltas vonios šlepetes), kad daugiau nei valandą prasėdėtų ant grindų tarp painių trapdisciplininių postringavimų, paskanintų šokio judesiais ir tikru bei tariamu interaktyvumu. Labiau pavargę ir nenorintys pasiduoti drąsinančioms vieno iš šokėjų provokacijoms ieškojo vietų pasieniais, po keturiais sceną supančiais ekranais, tačiau ne tik dėl to spektaklio visuma nesusilipdė – išskaidytas veiksmas ir jo prasmės neabejotinai buvo viena esminių kūrėjos nuostatų, todėl ir spektaklio refleksija liko fragmentiška; čia atsirado vietos ir estetiškam iš viršaus srūvančiame šviesos sraute besimaudančios nuogos raudonplaukės moters vaizdui.
Tiek šio įvaizdžio kūrėja Caroline Simon, tiek choreografė ir režisierė Silke Z. visiškai kitokios žiūrovams pasirodė paskutiniame festivalio pirmojo vakaro spektaklyje – „Kūrinyje“. Menų spaustuvės II studijoje suvaidintas spektaklis sudomino menininkų vaizduote ir jos transformacijos būdais bei galimybėmis. Didelę reikšmę čia užima tekstas – apie įsivaizduojamą tikrovę, kuri iš tikrųjų tau nepriklauso, kaip nepriklauso ir vaizduotėje susikurtas „aš“. Šokėja ir aktorė puikiai perteikė tekstą ir potekstes, pasitelkdama ne tik tikrąsias, bet ir įsivaizduojamas savybes, pripildydama įprastos šviesos nutviekstą neteatrišką erdvę įvairiausiais vaizdiniais – menamais, žodžiu nupasakojamais sklandžiais šuoliais, greitais sukiniais, elegantiškomis ir tiksliomis kombinacijomis ir jų baigiamosiomis pozomis.
Aktorė pasirodė kaip ypač organiška, turinti gerą humoro jausmą menininkė, mokanti valdyti auditorijos dėmesį ir judesiu, ir garsu, ir žvilgsniu: jos dėka materializavosi ne tik raudonas kilimas ir hamakas, bet ir gražuolis šokių partneris bei „Odę džiaugsmui“ atliekantis dušimtinis choras. Nepretenzingi iš teksto kylantys miražai taip pat lengvai nyko, tirpo, sklaidėsi, palikdami nedramatizuojamos vienatvės ir nebūtinai turinčių išsipildyti svajonių šešėlį, kurį tamsoje paskandino spektaklio pabaigoje iš už salės gale esančių durų pasirodžiusi ir šviesą tiesiog užgesinusi paslaptinga ranka.
