Dar visai neseniai „Sodra“ buvo minima kaip socialinių apklausų apie pasitikėjimą viešuoju sektoriumi lyderė, populiarumu kartais lenkianti net Bažnyčią, „Sodra“ buvo ir vienas geidžiamiausių viešojo sektoriaus darbdavių, „Sodra“ džiaugėsi biudžeto pertekliumi, kuris, anot prognozių, turėjo tęstis net iki 2020 m.
Socialinio stabilumo garantas it kortų namelis sugriuvo Seimui priėmus keletą keistų sprendimų: pavyzdžiui, nepaisant kelių tūkstančių teismuose „Sodros“ laimėtų bylų, Seimas nutarė išmokėti pensijas 1995–2002 m. dirbusiems pensininkams (tai „Sodrai“ kainuos apie 700 mln. litų). Kitas pavyzdys – nepaisant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų (t. y. asignavimai iš valstybės biudžeto skiriami, kai dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų teisės aktų padidėja kurios nors socialinio draudimo rūšies išlaidos arba sumažėja pajamos, o socialinio draudimo įmokų tarifai šiai socialinio draudimo rūšiai nekeičiami arba keičiami nepakankamu dydžiu), Seimas nutaria kaupiamųjų pensijų sistemos išlaidas padengti „Sodros“ sąskaita (apie 1 mlrd. Lt kasmet).
Prieš kelerius metus tai atrodė neįmanoma. Tačiau stebuklų nebūna: Europos valstybės (Vokietija, Prancūzija, Švedija, Suomija) dešimtmečiais siekia didinti pasitikėjimą valstybinio socialinio draudimo sistema. Tai buvo daroma ir Lietuvoje, tačiau tik politinėmis akcijomis, o ne ekonominėmis priemonėmis. Bet pinigų byrėjimas pasibaigė, o pasitikėjimas socialiniu draudimu išgaravo.
Miražas!
Stebuklų, kaip užtikrinti socialinės apsaugos finansavimą, nėra. Ir geriau, kad jų Lietuvoje nebūtų, nes mūsų valstybės socialinės apsaugos sferoje priimami tokie sprendimai, kad net ir tradicinės priemonės (pavyzdžiui, mažinti išmokas, didinti įmokas, skatinti kaupiamąsias pensijas ir kt.) nebegali būti įgyvendinamos dėl teisėtų žmonių lūkesčių arba sukelia ką tik įvykusius visuotinius protestus ir ne kokioje revoliucingojoje Prancūzijoje, bet Lietuvoje!
Šiandien turime tokią situaciją, kai valdžios atstovai savaip išsprendė privačių pensijų likimą: sumažinta socialinio draudimo įmokų dalis, pervedama privatiems pensijų fondams. To negalima pateisinti nei ekonomine, nei teisine prasme. Tai pakerta ne tik pasitikėjimą „Sodra“, bet ir pačia valstybe, jos teisine sistema. To negali būti Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje, kurios veikimas grindžiamas Bismarko socialinės apsaugos tradicija (jos esmė – valstybė yra socialinio saugumo garantas).
Valdžia, nesugebėdama garantuoti valstybinio socialinio draudimo pensijų, ir vėl pasielgė paprastai: ne kurti sistemą, o gauti pinigus. Tuo metodu buvo pagrįsta ir A. Kubiliaus mokesčių reforma: padidinti mokesčius, nesigilinant į pasekmes. O juk buvo pakankamai daug laiko, kad daugybė klerkų galėtų pasuktų galvas ir pasiūlyti sisteminius sprendimus. Socialinis draudimas – ne mokesčiai, kurie neturi grįžtamojo ryšio. Socialinio draudimo įmokos grįžta išmokų forma.
Privačių pensijų pyragas
Jau 2002 m. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės pareiga yra užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, apsaugoti teisinių santykių subjekto teises ir gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Tas pats Konstitucinis Teismas 2007 m. pabrėžė, kad valstybė turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.
Tai reiškia, kad „Sodros“ finansavimo trūkumas turi būti sprendžiamas ne žmonių kaupiamų privačių pensijų sąskaita, bet iš valstybės biudžeto. Kaupiamųjų pensijų sistemos reforma dėl joje dalyvaujančių asmenų teisėtų lūkesčių principo turi būti tęsiama. Galima tik apriboti asmenų, kuriems iki pensijos liko mažiau kaip 10 metų, dalyvavimą kaupiamųjų pensijų sistemoje.
Prancūzų ekonomistas A. Euzeby socialinio draudimo finansavimo mažinimo šalininkams užduoda klausimą: kaip išmatuoti naudą, susijusią su tuo, kad gyventojai yra sveiki, kad pakilo pagyvenusių žmonių gyvenimo lygis arba kad nedarbo pašalpos ir socialinė parama prisideda prie socialinio solidarumo bei taikos?
Tad ar yra realių variantų, atmetant išmokų mažinimą ir įmokų didinimą?
Paminėsiu dar neminėtą: Vyriausybė dalį akcizo, gaunamo už alkoholinius gėrimus ar tabako gaminus (2008 m. akcizas už alkoholinius gėrimus ar tabako gaminus sudarys daugiau kaip 2 mlrd. Lt), gali nukreipti „Sodros“ biudžetui ir pavadinti tai solidarumo įmoka (tokio tipo įmokos taikomos Prancūzijoje). Juk alkoholis ir tabakas turi netiesioginę įtaką sveikatos draudimo, nedarbo draudimo, socialinės paramos išlaidoms. Nors tai ir būtų išlaidos iš valstybės biudžeto, tačiau tai bent jau padidintų pasitikėjimą socialinio draudimo sistema ir leistų užtikrinti socialines išmokas. Socialinės orientacijos idėja galėtų būti svarbi naujajai Vyriausybei, juolab jeigu norime sekti Skandinavijos valstybių pavyzdžiu. Ir ypač po pastarųjų neramumų Lietuvoje.
O gal jau laikas prisiminti 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinio Teismo frazę, kad valstybėje esant ypatingai situacijai (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus?
Socialinių mokslų daktaras doc. Audrius Bitinas
