„Sodra“ ritasi į bedugnę, valdžia mąsto, ką daryti. Idėjų ir pasiūlymų – nors vežimu vežk, tačiau kol kas neapsispręsta, ko siekti? Gal šios kontoros išvis nereikia?
Nereikia „šizofreninio“ mąstymo
Mokesčių nedidinkime, pensijas pakelkime, o švietimas, socialinė apsauga ar bedarbių rėmimas taip pat turi būti nuolat gerinami – taip kalba prie visuotinės globos pripratę piliečiai. Anot Vilniaus universiteto (VU) ekonomisto Jono Čičinsko, tokios šnekos yra visiška nesąmonė: „Tai primena „šizofreniškas“ kalbas − juk norime dviejų priešingų dalykų. Tiesiog turime rinktis: arba norime mokėti didesnius mokesčius „Sodrai“, arba kiek daugiau atsakomybės prisiimti patiems.“
Pašnekovo nuomone, mes esame „posovietikai“ – esą viską žinome, atsimename ir norime, kad valstybė kaip senais laikais mums viską suteiktų.
Pasak ekonomisto, visuomenė dar nesubrendusi: „Senos idėjos, kaip ir fizikos moksle, pasitraukia ir užleidžia vietą naujoms tik su žmonėmis. Jokie argumentai niekaip neįtikina.“
Anot J. Čičinsko, reikia kantrybės: laukti tol, kol viešojoje sferoje pagaliau įsivyraus jaunesnioji karta. O kol kas pagal požiūrį į valstybę ir norą iš jos daug gauti, bet mažai duoti, Lietuvoje tęsiamos paternalistinės valstybės tradicijos.
Kirto iš peties
Krizės akivaizdoje „Sodros“ reformos koncepciją pateikusi valdančioji dauguma bado pirštais į europinius pavyzdžius ir, deja, nepaklausia visuomenės, ko ji nori: globojančios valstybės rankos ar daugiau savarankiškumo bei laisvės.
Vieni sapnuoja „sotųjį“ skandinaviškąjį valstybinio socialinio aprūpinimo modelį, kiti žavisi anglosaksiškuoju, kai išmokos dalijamos iš valstybės biudžeto. Kokius nors pasiūlymus ir valdžia, ir suinteresuotosios visuomenės grupės jau įprato lyginti su kaimyninėse valstybėse ir Europos Sąjungoje (ES) egzistuojančiomis sistemomis.
Žiemai baigiantis Lietuvos valdžia atskleidė savo viziją. Dar pernai pensijas, motinystės išmokas, pašalpas dirbantiesiems nurėžę valdantieji prabilo apie „Sodros“ reformos gaires, nes nieko nedarydami atseit tuoj pat nusirisime bedugnėn.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei kiti koncepcijos rengėjai pasiūlė 7 žingsnių „Sodros“ pertvarkos planą. Pagrindiniai dalykai − pensinį amžių reikia didinti iki 65-erių, motinystės išmokas sumažinti iki vienų metų, o ligos pašalpas darbdavys turėtų mokėti už 7 dienas. Būtent šie Andriaus Kubiliaus vyriausybės „Sodros“ reformos postulatai išsyk sulaukė kritikos škvalo.
Kaip jau įprasta premjero A. Kubiliaus ministrų kabinetui, visuomenei dėl tokios pertvarkos buvo mažai aiškinta, su ja nediskutuota. Bet gal tai pačios visuomenės problema?
„Pasiūlyta koncepcija dar nieko nepasako. Tai tik dokumentas, kurį reikia svarstyti, tačiau jo aptarimo nelabai girdime. Dėl to kalta ne tik valdžia, bet ir pilietinė visuomenė. Nei forumų, nei viešinimo“, – apgailestavo VU ekonomikos docentas Teodoras Medaiskis, 1992–1993 metais dirbęs socialinės apsaugos ir darbo ministru.
T. Medaiskis mano, kad galima išsiversti ir be radikalių reformų: užtenka „Sodrą“ saugoti nuo nemotyvuotų, populistinių valdžios sprendimų. Pirmiausia, ką reikia padaryti – tiesiog turėti finansinį rezervą. Pensijų sistemą, anot jo, reikėtų tik pakoreguoti, kad ši būtų labiau priklausoma nuo darbo užmokesčio, tačiau tą reiktų daryti pamažu.
Į „Sodros“ reformą kiekviena valdančiosios koalicijos frakcija žvelgia savaip, tad neaišku, ar pavyks susitarti. Be to, ant premjero bei socialinės apsaugos ir darbo ministro pečių guli pažadas pensininkams – iki liepos 1 dienos parengti ekonominės krizės laikotarpiu sumažintų pensijų kompensavimo tvarką.
Gerųjų samariečių nereikia
Tik paskelbus galimos „Sodros“ reformos gaires, ekspertai prabilo ir apie kitus būdus, galinčius padidinti „Sodros“ įplaukas. Pavyzdžiui, VU docentas, ekonomistas Romas Lazutka sako, kad į „Sodrą“ reikia pritraukti dar daugiau visuomenės grupių, mokančių mokesčius.
Tuo tarpu Lietuvos banko ekonomistas Raimundas Kuodis prabilo apie „asmenines sąskaitas „Sodroje“: „Kas mokėjo įmokas, tas teisėtai pretenduos ir į išmokas. Sumažėja valstybės kaip gerojo samariečio problemos rizika, būtų geriau atsižvelgiama į „pensijos kaip nuosavybės“ konstitucinę doktriną, nuo kurios šiuo metu vis labiau tolstama.“
Netvarka tęsiasi du dešimtmečius
Ne vienas ekonomistas, kalbėdamas apie galimą pensinio amžiaus didinimą, pabrėžė, jog greitų pokyčių tai neduos, tačiau toks pakeitimas yra neišvengiamas. Galime guostis, jog pensinis amžius bus didinamas pamažu, per penkmetį. Siūlymų tai padaryti buvo dar 1994-aisiais, tačiau tada politikams pritrūko ryžto.
Kartu ekspertai perspėjo, kad jei į pensiją išeisime vėliau, valstybėje dar labiau išaugs „luošųjų“ skaičius. Omenyje turimi žmonės, kurie nesunkiai „susiveikia“ neįgalumo pensijas. O tokias pensijas Lietuvoje gauna rekordiškai daug žmonių – arti 200 tūkst. „Tai yra sistemos reakcija į mažas pensijas. Žmonės ieško, kur jiems geriau, pasinaudoja sistemos spragomis“, – yra sakęs R. Kuodis.
Socialdemokratinės minties instituto ekspertas, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas Arvydas Guogis – kategoriškesnis. Jis įsitikinęs, kad vykdant bet kokią reformą reikia žiūrėti ne tiek efektyvumo, kiek socialinio teisingumo kriterijų.
Šis kriterijus, anot jo, nuolatos pažeidinėjamas. Pavyzdžiui, privatūs pensijų fondai buvo sukurti, bet vėliau sumažinta privalomų įmokų į juos dalis. „Visą dvidešimtmetį – ištisinis socialinių teisių pažeidinėjimas“, – stebėjosi valdžios logika A. Guogis.
Fondai valstybės rankose
A. Guogis klausia, kodėl pensijų nebūtų galima kaupti valstybiniuose fonduose. „Kodėl apie tai niekas daugiau nekalba? – klausė jis, tikindamas, jog tokie sėkmingi pavyzdžiai egzistuoja Norvegijoje, Singapūre. − Juk pinigai investuojami ten pat, kaip ir privačių pensijų fondų. Ir administravimo sąnaudos mažesnės. Manau, kad tai neišnaudota galimybė.“
Jis įsitikinęs: privatūs kaupiamieji pensijų fondai tėra naudingi bankams, finansinėms grupuotėms, dėl to vengiama kalbėti apie valstybinį kaupimą. O valstybė, anot pašnekovo, tiesiog nenori prisiimti atsakomybės.
A. Guogis pasakojo, jog yra šnekėjęs su viena socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministre. Šios atsakymas buvo toks: „O kas tuose valstybiniuose pensijų kaupimo fonduose dirbs? Už tokius atlyginimus...“ Tai buvo pasakyta dar prieš dabartinę krizę.
Į A. Guogio pasiūlymą teigiamai žvelgia ir ekonomikos profesorius P. Gylys. „Idėja – svarstytina: valstybinius fondus būtų lengviau kontroliuoti, čia juk viešas interesas, vieša kontrolė, nes dabar privatūs pensiniai fondai – didžiulė paslaptis. Žmonės nežino, kur jų pinigai investuojami.“
Tačiau, pasak P. Gylio, kol Lietuvoje vyraus „ideologinis Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) diktatas, kad viskas mūsų valstybėje yra blogai, niekas taip ir nesikeis.“
Kontorą pasiūlyta uždaryti
Dvidešimtmetį šiemet švenčianti „Sodra“ sulaukė siūlymo ją išvis panaikinti. Tai daryti rekomenduoja minėtasis LLRI.
Neva iš valstybės biudžeto reikėtų mokėti tik šalpos pensijas neišgyvenantiesiems, taip pat valstybė įpareigotų visus gyventojus atidėti dešimtadalį lėšų savo senatvei bei rinktų tokio paties dydžio kaip dabar įmokas privalomajam sveikatos draudimui. Tačiau už šį draudimą būtų gautos tik pagrindinės paslaugos, už kitas reikėtų primokėti.
Toks LLRI pasiūlymas akademinės bendruomenės, valdančiųjų, visuomenės palaikymo nesulaukė. „Taip, „Sodros“ deficitas didelis. Tačiau valstybės biudžetas jį turi dar didesnį, tai nejaugi mes dabar turėtume panaikinti valstybę?“ – retoriškai klausė docentas T. Medaiskis.
A. Guogis taip pat mano, kad tam, kuris sugalvos geresnę socialinio draudimo sistemą už dar XIX a. Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko sukurtąją, būtų galima duoti ir Nobelio premiją.
TIK FAKTAI
1881-aisiais Vokietijos kancleris O. von Bismarckas pateikė Reichstagui pasiūlymą dėl privalomojo socialinio draudimo, tų pačių metų lapkritį jis buvo įvestas.
Šiuolaikinių išsivysčiusių valstybių didžiausią socialinių išlaidų dalį sudaro pensijų mokėjimas.
Šiandien „Sodra“ tvarko daugiau nei milijono 300 tūkst. apdraustųjų įmokų mokėtojų duomenis, kas mėnesį išmoka per milijoną 300 tūkstančių pensijų ir kompensacijų, daugiau nei 100 tūstančių valstybinio socialinio draudimo pašalpų.
