Panevėžyje kelis mėnesius vyko projektas „Senjorų parengimas savanoriškai pagalbai į šeimas, kuriose auga neįgalūs vaikai“. Organizatoriai, labdaros ir paramos fondas „Algojimas“, projektą vadina socialiniu eksperimentu, parodžiusiu dviejų bene pažeidžiamiausių visuomenės grupių - senjorų ir neįgaliųjų šeimų - baimes bei poreikius.
Projekto sumanymas, apjungti senolius ir negalią turinčius vaikus, gimė po kitos „Algojimas“ fondo vykdytos veiklos – šeimų vasaros psichosocialinių reabilitacijos stovyklų. Labdaros ir paramos fondo vadovė Aušra Stančikienė stovyklose bendraudama su sunkią negalią turinčių vaikų mamomis pastebėjo, jog stingant slaugos paslaugų, jos visą savo paros laiką skiria vaiko globojimui ir priežiūrai. Stovyklose dalyvavo ir šeimų vyriausios kartos atstovai – seneliai, kurių pagalba neįgaliesiems, anot A.Stančikienės, neįkainojama. „Paklausus senolių, kaip jie jaučiasi draugaudami su negalią turinčiais anūkėliais, sužinojome, kad išgyvena dvigubai: už savo vaiką ir už savo vaiko vaiką. Supratę, kad pagalba reikalinga visiems šeimos nariams, ne tik pačiam neįgaliam vaikui, idėja išvystėme iki šio projekto“,- prisiminė fondo vadovė.
Iškeltas tikslas - keisti visuomenės požiūrį į negalią bei į pensinio amžiaus žmones, kurie Lietuvoje dažnai nuvertinami kaip menkai naudingi visuomenei. Senjorai buvo supažindinti su neįgaliais vaikais, keletą valandų per savaitę praleido su jais, taip suteikiant galimybę tėvams, auginantiems vaikus su negalia, daugiau įsilieti į visuomeninį gyvenimą, skirti laiko savo individualiems poreikiams.
Senjorai: užjaučia, bet padėti nedrąsu
Projekto vykdytojai didelį dėmesį skyrė savanorių senjorų atrankai ir parengimui bendrauti su šeimomis. Idėja buvo pristatyta pensininkų draugijai „Bočiai“, Aukštaitijos savišvietos akademijos studentams bei Sveikatos ir socialinės gerovės katedros studentams senjorams. Savanoriai buvo apmokyti bendrauti su šeima, auginančia neįgalų vaiką, jiems suteiktos reikalingos psichologinės žinios, parengta metodinė medžiaga.
Mokymuose dalyvavo 10 moterų senjorių. Visos jos atsakingai ir pasvertai vertino savo galimybes įsijungti į projekto veiklą. „Daugelis dalyvių bijojo neįgalių vaikų, gailėjo jų, jautė, jog kontaktas gali būti trapus ar visai nepavykęs. Susitikus su vaikais kai kurių moterų akyse mačiau ašaras“,- atvirai kalbėjo viena iš dalyvių, su neįgaliais vaikai jau anksčiau bendravusi pensininkė Danguolė.
Projekto vykdymo metu visi senjorai savanoriai su šeimomis susitiko kelis kartus: pasidalino savo gyvenimiška patirtimi, išgyvenimais, patirtais gimus neįgaliam vaikui, šeimos išsakė savo poreikius, aptarė bendravimo galimybes, supažindino senjorus su vaikučių specialiais poreikiais ir bendravimo specifika.
Senjorės susitiko su šeimomis pagal poreikius. Tai buvo pagalba palydint iš mokyklos, padedant mamai su vaiku lankytis pas specialistus ar tiesiog pabendraujant su mama, išklausant jos problemas. Kelios senjorės itin nuoširdžiai domėjosi vaikais, tad prieš šventes nutarė išpildyti jų kalėdines svajones.
Neįgaliųjų šeimos: sunku, bet pagalbos nereikia
Į projekto veiklą įsijungė ir 9 neįgalius vaikus auginančios šeimos. Viena iš projekto vykdytojų, psichologė Gražina Aperavičienė pasakojo, jog neįgaliųjų šeimos ne mažiau nei senyvi žmonės atsargiai ir nepatikliai priima naują iniciatyvą. Tai rodo, kad visuomenėje egzistuojantys stereotipai dar yra labai gajūs. „Kviesdami šeimas dalyvauti ypatingai akcentavome, kad ir vaikams, ir tėveliams labai svarbus socialinio tinklo plėtimas ir nauji kontaktai bei tai, jog atsiradus kelioms laisvoms valandoms per savaitę, tėvai galės skirti laiko savo pomėgiams, poilsiui, bendravimui su bičiuliais, galės dalyvauti bendruomenės renginiuose“,- mintimis dalinosi projekto vykdytoja.
Tačiau, anot neįgalius vaikus auginančių mamų, pagalbos iš vyresnio amžiaus žmonių, joms prireikė mažai, nes pačios yra įpratusios neįgaliu vaiku rūpinti, net jei tai tenka daryti 24 valandas per parą. Keletas mamų teigė, jog nors savanorės senjorės ir padėjo, labiau vertintų jauno žmogaus draugystę su savo neįgaliu vaiku.
Projekto organizatoriai pastebėjo, jog išsakant neįgalių vaikų problemas, jų tėvai (daugeliu atveju- vienišos mamos) akcentuodavo savo uždarumą, priklausomybę nuo vaiko, negalėjimą dalyvauti visuomenės gyvenime. Taigi daugelis mamų, anot fondo vadovės A.Stančikienės, džiugiai sutiko idėją sulaukti savanorio, padedančio rūpintis jų neįgalių vaiku bent kelias valandas per savaitę. „Tačiau kai tik idėja tapo realia ir palietė konkrečias šeimas, jos dažniausiai užsidarė ir teigė galinčios susitvarkyti pačios. Teko daug kalbėtis, psichologiškai paruošti neįgaliųjų šeimas, jog bent pabandytų priimti senjorų pagalbą.“- pridūrė projekto vykdytoja G.Aperavičienė.
Psichologė: reikia kurti visuomenės kartų ryšius
2012 metai Europoje paskelbti vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais. Vykdytas projektas atskleidė, kad kol kas Lietuvoje lygiavertis, laisvas ir nuoširdus kartų bendravimas vyksta nebent uždarame šeimos ar giminės rate, o visuomenėje nėra populiarus bei vertinamas. Tikslingas kartų bendravimas, anot psichologės G.Aperavičienės, mūsų šalyje nėra pakankamai išnaudojamas.
Tiek neįgaliųjų šeimos, tiek senjorai - uždaros ir jautrios socialinės grupės, tad, pasak pašnekovės, emociškai su jais suartėti, sulaukti tiek vienų, tiek kitų pasitikėjimo yra sudėtinga. Psichologė teigia, jog senjorų ir neįgaliųjų bendravimas galėtų pagerinti abiejų pusių emocinę būseną. „Tiesiog reikia priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra ir nebijoti kurti artimesnį kontaktą. Toks projektas - tai tarsi pasitikrinimas, pirmas žingsnis, šių socialinių grupių ryšys po truputį turi būti auginamas ne vieną mėnesį“, - reziumavo pašnekovė.
