Joniškyje baigiami tvarkyti 28 nauji modernūs butai, į kuriuos vasario pradžioje įsikels socialinio būsto laukiančios miesto šeimos, dar septyni butai rengiami prie Krizių centro. Tačiau eilėse liks daugiau kaip 300 šeimų, o nemaža socialinio būsto dalis rajone – vargana: kai kurie žmonės gyvena XIX amžiaus avariniuose pastatuose.
Panaši padėtis ne viename šalies rajone. Norint aprūpinti visas šeimas socialiniu būstu, Lietuvai reiktų 2,5 milijardo litų.
28 šeimos iš 350
Joniškio rajone socialinio būsto pageidauja 350 šeimų. Vasario pradžioje eilė sutrumpės, mat 28 šeimos atvers duris visiškai naujuose butuose Joniškyje, įrengtuose dalyje namo, Savivaldybės įsigyto už 800 tūkstančių litų.
Dar už 3 milijonus litų, skirtų iš Valstybės socialinio būsto plėtros programos, įrengta 16 vieno ir 12 dviejų kambarių butų. Pora jų atiteks judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Nuomos Savivaldybei gyventojai kas mėnesį mokės po 61 centą už kvadratinį metrą. Patalpos sutvarkytos puikiai: atlikta vidaus ir išorės apdaila, sudėti plastikiniai langai ir durys, keičiami elektros kabeliai, namas apšiltintas, tad išlaikymas daug nekainuos. Tokio moderniai įrengto būsto rajone daugiau nėra.
Naujas dviejų kambarių butas šiame pastate be eilės pasiūlytas neseniai trynukių susilaukusiai Rudiškių seniūnijoje gyvenančiai šeimai.
Siūlomų būstų būklė gąsdina
Socialinio būsto laukianti joniškietė „Šiaulių kraštui“ pasakojo po maždaug trejų metų nuo registracijos eilėje sulaukusi siūlymo keltis į butą Žemaičių kvartale. Nuvykusi apžiūrėti moteris nustėro: bendrabučio tipo buto langų rėmai atrodė tokie palaikiai, kad pakanka pirštu bakstelėti ir perversi kaip popieriaus lapą.
Supratusi, kad per daug kainuotų remontas, be kurio dar reikėtų mokėti nuomą ir mokesčius už komunalinius patarnavimus, gyventoja būsto atsisakė. Tai reiškia, – pusę metų kitų siūlymų ji nesulauks ir į butą naujame name pretenduoti negalės.
Socialinė griuvena
Rajone yra ir gerokai liūdnesnių pavyzdžių. Žagarietė 82-ejų metų Adolfina Gunta gyvena avariniame XIX amžiaus pabaigos socialiniame būste, kuris primena griuveną.
Padėtis tragiška: languose žioji skylės, kurias senolė užkamšė skudurais, kad vėjas neperpūstų, stogo danga apirusi, palijus vanduo bėga per gegnes, perdangą ir, nusidažęs ruda spalva, sunkiasi į kambarį, lašėdamas lovon. Močiutė rodė, kaip per atlydį saugodamasi nesušlapti išdėliojo dubenis.
Senolei keturių socialinių butų name priklauso du kambariai, iš kurių vienas – iš viso nešildomas, nes krosnies nėra, o iš virtuvės sienelė nepamūryta.
Vienas namo galas – apardytas. Senolė pasakojo, kartą vakare išgirdusi kažką brazdant. Pasirodo, ilgapirščiai bandė pjaustyti medines gegnes, langų rėmus ir atramas negyvenamoje namo dalyje.
Namai iš XIX amžiaus
Rajone yra ne vienas socialiniu būstu vadinamas pastatas, kuriame gyventi neįmanoma arba nenorima dėl nepalankių sąlygų ir vietos.
Tuščias socialinis būstas Žučių vienkiemyje, apleistas namas stovi Damelių kaime. Pasak Žagarės seniūnės Stasės Eidukienės, ten niekas nenori eiti gyventi, nes toli nuo miesto, iki pagrindinio kelio, vedančio į Joniškį, apie 10 kilometrų.
Seniūnė Stasė Eidukienė pasakoja, kad iš 66 seniūnijoje esančių socialinių būstų yra tik keli, kurių būklę galima vertinti gerai. Apie dešimt butų arba namų, statyti prieš daugiau kaip šimtą metų.
2000 litų – visi pinigai
Kriukų seniūnė Audronė Impolienė apibendrindama sako, kad jos seniūnijos socialinių būstų, kurių turima 14, būklė prasta. Kitokia ji negali būti, kai metams remontui skiriama tik kiek daugiau nei 2000 litų.
Seniūnijoje yra iš molio drėbtų būstų. Latveliškių kaime toks pastatas, suręstas 1890 metais, jau prakiurusiu, apgriuvusiu stogu. Tačiau namas turi du savininkus – dalis priklauso Savivaldybei, kitą dalį valdo privatūs savininkai, tad nugriauti būtų sudėtinga.
Būstas – ne savas
Yra nemažai šeimų, kurios nesirūpina suteiktu būstu – jį dar labiau nugyvena. Žagarės seniūnė Stasė Eidukienė mano, kad tokį elgesį lemia ir pakeistas socialiniuo būsto statusas.
„Seniau suteiktas gyvenamasis plotas buvo vadinamas valdišku būstu; žmogus, gavęs orderį, galėdavo gyventi iki mirties. Net vaikai ir anūkai tam tikra prasme paveldėdavo nuomos teisę. Todėl gyventojai, galvodami apie ateitį, būstu rūpindavosi lyg nuosavu. Valdiškiems butams tapus socialiniais, sutartis sudaroma trejiems metams. Pasikeitus aplinkybėms, gyvenimo sąlygoms, žmogus gali netekti šios pastogės. Todėl dažnas mąsto: kam tvarkyti, dėti pinigėlius, jei galbūt greitai teks išeiti“, – aiškino Stasė Eidukienė.
Lėšų mažėja
Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu visoje Lietuvoje socialinio būsto laukia daugiau kaip 26 tūkstančiai asmenų ir šeimų. Norint visiems nupirkti butus, valstybei reikėtų išleisti 2,5 milijardo litų. Tuo tarpu Socialinio būsto plėtros programai lėšų skiriama vis mažiau.
2004 metais ši programa gavo 15 milijonų, 2008 metais – jau 70 milijonų litų. Tačiau 2010 metais vietoje planuotų 125 milijonų skirti vos14 milijonų litų.
Būstų nuomos mokestį skirs remontui
Joniškio rajono meras Romaldas Gadeikis sakė, kad siekiant padėtį pagerinti galvojama nuomos mokestį už socialinius būstus skirti jų remontui. Per metus šio mokesčio surenkama apie 60 tūkstančių litų.
Tuo tarpu, Šiaulių rajonas jau keletą metų turi specialų fondą, į kurį patenka socialinio būsto nuomos mokestis bei pinigai už privatizuotus būstus. Fondo lėšos skiriamos socialinio būsto remontui bei naujo būsto įsigijimui. Tokiu būdu, nors praėjusiais metais Vyriausybė neskyrė nė lito, Savivaldybė nupirko du naujus butus.
Pasak Šiaulių rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto Vyto Astrausko, Šiaulių rajone yra apie 450 socialinių būstų, jų laukiančiųjų eilėse – 256. Specialisto teigimu, apie 90 procentų rajono būstų – tinkami gyventi. Tačiau likusi dalis – labai prasti, avariniai. Praėjusiais metais buvo nurašyti 4 tokie būstai.
Loreta RIPSKYTĖ
