Taip jau atsitiko,kad negalėjau nusispjauti į giminių našlaičius ir priėmiau globoti.Vaikai buvo itin sunkios būklės sveikatos ir psichologiniu požiūriu. Sunkiai,bet man šią idėją įgyvendinti pavyko. Mūsų gyvenimą trukdė ne tik visuomenės požiūris,bet ir valdžios struktūros - SUNAIKINTI TOKIO TIPO ŽMONES.Dėl ankštos gyvenimo patalpos kreipiausi socialinio būsto ir ne nuolatiniam gyvenimui,o LAIKINAI..,t.y.nors 2 m. kol sustiprėsime ir įsigysime savo. Socialinio sk man pasakė -nepriklauso ir reikėjo prieš imant vaikus pagalvoti. Bet ar galima viską numatyti,jei atsitiko taip ir buvo būtina priimti vaikus individualiai priežiūrai ir dėl sunkios sveikatos būklės.Darbo birža manęs nelaikė,nes negalėjau išeiti į darbą ir likau be socialinių garantijų,darbo stažas nutrūko. Aš išgelbėjau vaikus, bet tokias dirbančias moteris sužverėjusiais veidais ir požiūriu ...- linkiu joms 1000 kartų tiek. Valdžios vyrus dar galima kažkiek toleruoti,nes vaikų negimdo. Paprašiau vienintėlį kartą ir busto trumpam laikui, o žinau,kad įstatymas yra ir ŠIRDIES. Kaip tokie žmonės gali kvėpuoti,tai man išliks paslaptimi.Kad ir tvirtai sėdint valdžios kėdėje ir galvojant - ,,man to neatsitiks,,. Taigi, kad atsitikti gali. Net mokytoja mano našlaitį išjuokė prieš visą klasę - mat skaitydamas netyčia pirstelėjo. Mokytoja juokėsi ir visa klasė juokėsi.Vaikas išsigando ir nenori eiti į mokyklą,nors mokosi šauniai.Juk pirmokui pirstelėti - tai jam atsitiko netyčia ir kam reikia iš to tyčiotis ? Įdomu,kiek kartų netyčia pirstelėjo mokytoja ir kiek kartų pirstelėjo bent kas iš mūsų. Ar yra toks įstatymas tyčiotis ir nusispjauti į kitų bėdą ? Kiek ilgai taip bus ,t.y. ,,ne man...,,?

Valstybės neįgalumo grimasos.