Evelina Kazakevičiūtė, LRT.lt
Stojantieji į aukštąsias mokyklas ir šiemet prioritetu laiko socialinius mokslus. Kodėl šie mokslai tokie populiarūs tarp stojančiųjų, ekspertai laikosi vienos nuomonės – jie yra lengvesni, tad būsimieji studentai renkasi lengvesnį kelią. Tačiau šis kelias veda ne į trokštamą ir gerai mokamą darbą, kaip dažnai įsivaizduojama, o į Darbo biržą.
Paskutinė bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas statistika rodo, kad, likus mažiau nei mėnesiui iki prašymų pildymo pabaigos, yra užsiregistravę 25 867 stojantieji, iš jų –19 319 jau pareiškė savo pageidavimus. Nors darbo rinkoje yra socialinių mokslų specialistų perteklius, net 42 proc. stojančiųjų labiausiai norėtų studijuoti būtent socialinius mokslus.
Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus sako, kad valstybė dabartinius skaičius sureguliuos – valstybės finansuojamų vietų socialinių mokslų srityje nėra labai daug, nes prioritetas atiduodamas tiksliųjų bei medicinos mokslų studijoms. Iš 29,4 mln. Lt, kuriuos Vyriausybė šiemet skyrė valstybės finansuojamoms studijoms, socialinių mokslų srities studijoms numatyta 6,6 mln. Lt, technologiniams mokslams – 9,6 mln. Lt, biomedicinos mokslams – 5 mln. Lt, fiziniams mokslams – beveik 3 mln. Lt.
Vis dėlto paskutiniai duomenys rodo, kad stojantieji, jei tik reikės, socialinių mokslų studijas yra pasiryžę apmokėti patys. Dalis jų veikiausiai bet kokia kaina siekia įgyti norimą specialybę, kita dalis – paprasčiausiai pigesnį (nei, pavyzdžiui, fizinių mokslų) diplomą. „Bet galbūt jie menkai įvertina tai, kad baigus gali tekti lankytis Darbo biržoje ir tris mėnesius ar net metus negauti darbo“, – teigia švietimo ir mokslo viceministras.
Renkasi tai, ko nereikia
Jau dabar aišku, kad universitetuose, kuriuose yra didžiausias socialinių mokslų studijų programų pasirinkimas (Vilniaus universitete (VU), Mykolo Romerio universitete (MRU), Vytauto Didžiojo universitete (VDU), Kauno technologijos universitete (KTU), Vadybos ir ekonomikos universitete (ISM), šiemet populiariausios programos – politikos mokslai, viešasis administravimas, psichologija, finansai, ekonomika, teisė, apskaita, rinkodara, tarptautinis verslas ir komunikacija, viešoji komunikacija, kūrybinės industrijos.
Ilgalaikių prognozių, kas darbo rinkoje bus paklausu po 4–5 metų, Lietuvoje nėra – jų kol kas neatlieka nei Darbo birža, nei Ūkio ministerija. Tačiau, remiantis dabartiniais Darbo biržos duomenimis, šiandien socialinių mokslų absolventų galimybės įsidarbinti labai mažos arba ribotos. Šiuo metu visiškai nėra darbo, pavyzdžiui, politologams (nė vienos laisvos darbo vietos ir 18 bedarbių) ir viešojo administravimo specialistams (138 bedarbiai).
Darbo rinkai dabar reikalingas vienas psichologas (104 bedarbiai), vienas finansininkas (191 bedarbis) ir vienas ekonomistas (410 bedarbių). Yra penkios laisvos darbo vietos teisininkams, tačiau į jas pretenduoja 542 darbo neturintys žmonės. Kitų minėtų studijų programų absolventams šiandien taip pat gresia bedarbių dalia.
Tokia darbo rinkos padėtis nėra netikėta. „Jau penkerius metus iš eilės mūsų jauni bedarbiai yra tie, kurie baigė socialinius mokslus – verslo vadybą, teisę, ekonomiką, buhalterinę apskaitą, – komentuoja Darbo biržos Komunikacijos skyriaus vedėja Jūratė Baublienė. – Mes stengiamės skelbti, kad žmonės tokių specialybių nesirinktų, nes yra specialistų perteklius. Bet, kaip matau, tendencijos nelabai keičiasi.“ Jos manymu, šitaip jauni žmonės vaikosi madų ir populiarių nuomonių.
Mokykloje darbo patirties turinti psichologė Kotryna Brundzaitė sako, kad mokinių aplinkoje informacijos apie realias įsidarbinimo galimybes ir rinkos poreikius trūksta. „Pasirinkimas grindžiamas nuogirdomis, nepagrįstais gandais ir kaimynų istorijomis. Dažnai specialybę pasirinkti padeda tėvai, kurie vadovaujasi savo patirtimi ir neretai jau gerokai pasenusiomis žiniomis apie tai, kurios specialybės yra paklausios bei reikalingos“, – teigia ji.
Be to, jauni žmonės, pasak specialistės, savo ateities kelią renkasi turėdami tik teorinių žinių ir neretai menką sąmoningumo lygmenį. Jie esą dar sunkiai susigaudo, kas jie yra ir kokio gyvenimo nori. Tai, psichologės nuomone, galėtų būti vienos iš priežasčių, kodėl tarp abiturientų tokie populiarūs socialiniai mokslai.
42 proc. stojančiųjų – hedonistai?
Visi pašnekovai linkę sutikti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Vakarų Europoje pagrindinė socialinių mokslų populiarumo priežastis – lengvesnis kelias, kurį renkasi aukštąjį išsilavinimą norintys įgyti jaunuoliai.
„Socialinių mokslų studijos šiek tiek lengvesnės negu technologijos, fizinių mokslų, biomedicinos studijos, – sako R. Vaitkus. – Tai vis tiek yra vadinamieji „minkštieji“ mokslai. Dėl šios priežasties, savaime suprantama, abiturientai renkasi tokias studijų programas, kurias galbūt būtų lengviau studijuoti.“
KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis tai vadina hedonistiniu požiūriu. Pedagogo manymu, abiturientai nenori sunkiai dirbti studijuodami tiksliuosius mokslus, nes vadovaujasi liaudies išmintimi – nuo mokslo nebūsi bagotas, tik kuprotas. B. Burgio žodžiais, niekas nenori būti kuprotas, visi nori būti manekenais iš socialinių mokslų, kur įgyti aukštojo mokslo diplomą lengviausia. „Jeigu pasiseks, tai, žiūrėk, dar ir disertaciją apginsi“, – ironizuoja KTU gimnazijos vadovas. Jis taip pat pabrėžia, kad „kietųjų“ mokslų studijos neužtikrina geresnio atlygio ir gyvenimo.
Panaši ir l. e. p. VU rektoriaus nuomonė – socialiniai mokslai abiturientams atrodo patrauklūs, nes yra lengvesni, o juos pabaigus kai kurių specialistų uždarbis (jei tik pavyks gauti darbą) žadamas neblogas. „Pripažinkime, socialinius mokslus studijuoti lengviau, šie mokslai nėra tokie sudėtingi. Kita vertus, visus vilioja geros advokatų, notarų, didelių firmų vadybininkų algos“, – svarsto l. e. p. VU rektorius Jūras Banys.
Kad būsimo atlyginimo dydis turi įtakos renkantis specialybę, antrina ir psichologė K. Brundzaitė. Tačiau, pasak jos, moksleiviai anaiptol ne visuomet žino realias sumas. „Jauniems žmonėms svarbūs aspektai – būsimas užmokestis (įsivaizduojamos, bet nebūtinai realistiškos pajamos), galimybės įsidarbinti, specialybės prestižas visuomenėje, taip pat neretai ir galimybės realizuoti savo gabumus, polinkius, vertybes, užsiimti mėgstama veikla“, – vardija psichologė.
Jos teigimu, į mokykloje dirbantį specialistą kreipiasi tie mokiniai, kuriems iškyla didžiausia pasirinkimo dilema arba kurie yra motyvuočiausi pasirinkti sau tinkamą kelią. „Deja, dauguma mokinių apie tai susimąsto tikrai per vėlai, tad kreipiasi tik dvyliktoje klasėje arba išvis nepasinaudoja tokios pagalbos galimybe“, – sako K. Brundzaitė.
Specialybė – žmogaus ar valstybės pasirinkimas?
R. Vaitkaus nuomone, socialinių mokslų specialistų perteklių būtų galima sumažinti, jei mokyklos geriau vykdytų profesinį orientavimą. Dabar esą be reikalo mokiniui paliekama laisvė pačiam nuspręsti, kokius dalykus jis nori mokytis ir ką ateityje studijuoti. Pasak švietimo ir mokslo viceministro, dažnai tai, ko norisi, nesutampa su tuo, ko reikia gyvenime.
„Suorientuoti, ko iš tikrųjų reikėtų, – štai čia ir pritrūksta mokyklos indėlio, nes moksleiviai nemato savo karjeros, nesupranta, kad socialinių mokslų studijos gali būti reikalingos tada, kai jau turi, pavyzdžiui, inžinieriaus specialybę. Toliau gali studijuoti vadybą arba verslo administravimą, tada įgyji dvigubą kompetenciją“, – mano R. Vaitkus.
Tačiau, KTU gimnazijos direktoriaus manymu, profesinis orientavimas – toli gražu ne mokyklos reikalas. Pedagogas kelia klausimą, kas prisiimtų atsakomybę už jaunų žmonių gyvenimą, jei netyčia paaiškėtų, kad rinkai nereikia to, ko manyta, jog reikia. „Tai asmeninė žmogaus ir jo tėvų atsakomybė. Valstybė arba institucijos negali rizikuoti to daryti. Jie gali skelbti, kiek yra laisvų darbo vietų, kiek įsidarbina, kiek neįsidarbina, bet ne daugiau. Daugiau kištis į žmonių gyvenimą pavojinga. Manau, kad ir neteisinga“, – įsitikinęs B. Burgis.
L. e. p. VU rektoriaus J. Banio požiūriu, moksleivių pasirinkimą galėtų koreguoti valstybė. Jis sako pritariąs problemos sprendimui, kai vykdomas valstybės užsakymas ir rengiami specialistai, kurių šalyje trūksta. „Valstybė turi planuoti, kokių sričių specialistų jai reikės maždaug po penkerių, septynerių, dešimties metų. O dabar vienuoliktokai sprendžia valstybės ateitį, pasirinkdami profilį ir tai, ką studijuos. Tai ne valstybinis požiūris, tai – vaikų požiūris“, – tvirtina J. Banys.
Šiuo metu valstybei labiausiai trūksta tiksliųjų mokslų specialistų. Tarp 2013 m. prognozuojamų paklausiausių profesijų grupių yra medikai ir slaugytojai, IT srities specialistai, įvairių sričių inžinieriai. Kai kurių ekspertų teigimu, vienas iš būdų, kaip spręsti tiksliųjų mokslų specialistų stygiaus problemą, yra privalomas matematikos egzaminas.
Jį 2016 m. numatoma įvesti visiems, stosiantiems į kolegijas ir universitetus ir norintiems gauti valstybės finansavimą studijoms. Šis klausimas dar yra svarstomas, bet pakeitimui jau pritarė Bendrojo ugdymo taryba ir Švietimo ir mokslo ministerijos kolegija.
„Žinoma, matematikos egzaminas pagelbėtų renkantis, bet visi prievarta pasiekti vaisiai būna nesaldūs. Taigi reikia suderinti, kaip tą prievartą sumažinti, kaip sumažinti matematikos egzamino nepatrauklumą. Tam turime apie metus laiko“, – teigia švietimo ir mokslo viceministras.
