Socialinės politikos specialistai ir opozicijai priklausantys politikai negaili kritikos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei dėl jos pasirinktos socialinės, ypač dėl šeimos, politikos. Ar kritika teisinga?
Rimantas Jonas Dagys
Šeimos politika šios valdžios kadencijos metu jau patyrė didžiausią fiasko. Daroma viskas, kad šeima nebūtų vertinama kaip institucija. Nuolat gimsta valdančiajai daugumai priklausančių parlamentarių pasiūlymų, užkertančių kelią teikti paramą šeimoms, galimybei perduoti vaikus globoti šeimoms, o ne pavieniams asmenims. Ką jau kalbėti apie Lietuvai brukamos socialinės lyties įteisinimo modelį, kas visiškai neparemta šiuolaikiniu mokslu ir sveiku protu.
Aiškios socialinės politikos nėra. Valdančiosios koalicijos laivas plaukia neaišku kur. Permainų šioje srityje reikia kuo skubiau, nes tai sistema, kuriai skiriama beveik pusė valstybės išlaidų. Neatsakingai tvarkantis, svajoti apie socialinės srities pagerėjimą, pensijų augimą ar sklandų kitų socialinių klausimų sprendimą nėra jokio pagrindo.
Pavyzdžiui, progresinių mokesčių idėja palaidota visiems laikams. Nė nepradėta esminė „Sodros“ reforma. Negana to, kad nepriimti sprendimai, galintys subalansuoti socialinio draudimo sistemą, tačiau pritarta pasiūlymams, kurie lems drastiškai mažesnes pensijas: valdančioji koalicija pritarė pasiūlymui įvesti „Sodros“ įmokų „lubas“ nuo 5 tūkst. litų, o tai reiškia, kad „Sodros“ biudžetas neteks apie 1 mlrd. Lt ir kiekvienas gaus 110 Lt mažesnes pensijas per mėnesį nei galėtų.
Vien tauškalai
Giedrė Purvaneckienė
Konservatoriai gieda seną dainelę. Šiek tiek keista, jog jie kaltina dabartinę valdžią dėl to, kad ji priversta tęsti jų politiką, nes kol kas nieko naujo neįvyko.
Esu įsitikinusi, kad geriausia šeimos politika buvo iki 2008 m. Tada sparčiai didėjo gimstamumas – pagrindinis sveikos šeimos rodiklis, geriausiai atspindintis šeimos būklę. Valdant konservatoriams, faktiškai nebuvo jokios šeimos politikos, buvo vien karpymų, visų įmanomų išmokų, pensijų mažinimo politika. Aišku, reikėjo atsižvelgti į prasidėjusią krizę, tačiau svarbiausi prioritetai vis tiek turėjo išlikti. Tai, kad tauta mažėjo ir traukėsi – yra visiškai negerai, taip neturi būti.
Kad ir kaip iki 2008 m. vykdyta šeimos politika buvo kritikuojama, tačiau rezultatas buvo kaip tik toks, kokio reikėjo – tauta nustojo nykti. Negalima sakyti: nėra pinigų, todėl išmirkime. Ką gero galime pasakyti apie konservatorių kadencijos šeimos politiką? Nieko, vien tauškalai.
Dabar esame numatę grįžti prie paramos šeimai didinimo politikos. Deja, naujų pinigų biudžete tam neatsiranda, tačiau planų neatsisakome. Svarbiausia, kad neskirstysime šeimų į blogas ir geras, į tikras ir netikras. Sieksime, kad visos šeimos gyventų oriai, galėtų turėti tiek vaikų, kiek nori. Šeimoms reikia padėti ne kalbomis.
