„Tokiu atveju pirmiausia tėvai turi suprasti, kas yra smurtas, suvokti jo reikšmę, poveikį vaiko raidai, jo psichologinei būsenai ir kita. Nėra taip, kad kažkas iš artimųjų ar svetimų žmonių primušė vaiką ir viskas tuo baigėsi. Problema tik gilėja, ji neišsisprendžia savaime. Sprendimas ateina kartu su pažinimu, savo situacijos suvokimu, taip pat suvokimu, kad tai neturėtų vykti.
Pasakyti konkretų skaičių, kiek kartų buvo smurtaujama prieš vaikus, yra sunku. Fizinis smurtas yra labiausiai pastebimas dėl liekamųjų pasekmių, sumušimo žymių, todėl apie jį yra daugiausia kalbama, tačiau mes, kaip socialiniai darbuotojai, susiduriame su įvairiomis smurto formomis, kurios tarpusavyje yra susijusios. Pvz. gąsdinimai, įžeidinėjimai yra psichologinis smurtas, kuris dažnai vyksta kartu su kitomis jo formomis“, – nurodė socialinė darbuotoja.
Ji sakė dažnai susidurianti su įvairiomis smurto formomis: ne tik fiziniu, bet ir psichiloginiu – gąsdinimais ir įžeidinėjimais.
„Smurtas artimoje aplinkoje dažnai neapsiriboja vien fizinio smurto panaudojimu, tai yra daugialypė problema, ji apima ir psichologinį bei ekonominį smurtą, taip pat liekamuosius potrauminius reiškinius. Blogiausia yra tai, kad nukentėję asmenys ne visada atpažįsta šiuos veiksmus kaip smurtą ir ilgą laiką toleruoja, nesikreipia pagalbos.
Fizinis smurtas ne visada reiškia mušimą, tai gali būti papurtymas, tampymas už plaukų ir kiti smurtiniai veiksmai. Smurtas visuomenėje apskritai yra dar gana užslėptas reiškinys, nes žmonės bijo apie tai kalbėti, bijo pripažinti, kad prieš juos smurtaujama ar patys yra smurtavę prieš kitą asmenį“, – nurodė N. Černevičiūtė.
Kai įtariamas smurtas
Socialinė darbuotoja nurodė, kad, esant smurtui prieš vaikus, į pagalbą kviečiami policijos pareigūnai ir Vaiko teisių apsaugos specialistai. Esant krizinei situacijai, vaikai yra paimami iš nesaugios aplinkos.
„Šeimos nariams, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, teikiamas laikinas apgyvendinimas skyriuje Krizių centre. Smurto atveju tiek vaikams, tiek suaugusiems šeimos nariams teikiama psichologo pagalba, taip pat klientai gali būti siunčiami į Specializuotos pagalbos centrą, grupinę psichologinę pagalbą teikiančias įstaigas ir kt. Svarbiausia šioje situacijoje yra padėti klientui suprasti, kad smurtas nėra normalu ir tai neturi vykti, sukurti saugią aplinką vaikams.
Siekiant užkirsti kelią smurto artimoje aplinkoje atvejams, klientai nuolat informuojami apie smurto pasekmes, įtaką vaikams, taip pat informuojami kur kreiptis pagalbos patyrus smurtą. Svarbu, kad žmonės suprastų, kad smurtas nėra konfliktų sprendimo būdas, atvirkščiai, tai dar labiau pagilina problemas. Konstruktyvus konfliktų sprendimas reikalauja įgūdžių ir kantrybės, tačiau tai neabejotinai yra viena pagrindinių priemonių, mažinanti smurto atvejų skaičių“, – pasakojo N. Černevičiūtė.
Grėsmės socialiniams darbuotojams
Pačiai pašnekovai su fiziniu smurtu neteko susidurti. Bet kokiu atveju, sako ji, esant įtarimui, kad šeimoje yra agresyvus asmuo, į pagalbą galima pasikviesti policijos pareigūnus ar kolegas, nebūna ir net nerekomenduojama į šeimą vykti vieniems.
„Mano nuomone, daug kas priklauso nuo to, kaip ateini į šeimą, kaip bendrauji, kaip pristatai apsilankymo tikslą. Namai yra privati žmogaus erdvė, kurioje jis turėtų jaustis saugiai, todėl nenuostabu, kad atėjus į privačią žmogaus aplinką, ne visada gali būti maloniai sutiktas.
Pyktis, agresija, nemandagūs žodžiai – dažnai tai yra būdas apsisaugoti, parodyti, kad čia yra mano namai, mano erdvė ir tai yra mano teisė – ją ginti. Tai yra psichologinis barjeras, leidžiantis visas kitas kylančias emocijas ir jausmus – baimę, nejaukumą, nepasitikėjimą, nepasitenkinimą, nerimą – pasilikti sau ir neparodyti kitam, leidžiantis atrodyti ir galbūt jaustis stipriam.
Tai yra emocinis atsakas ir jis yra visiškai normalus. Mes, kaip socialiniai darbuotojai, turime parodyti žmogui, kad jam nėra ko bijoti, kad jo problema nėra tokia didelė, kaip iš pradžių atrodo, o svarbiausia – visi sunkumai yra išsprendžiami“, – kalbėjo socialinė darbuotoja.
Visuomenės suvokimas
N. Černevičiūtė sako, kad jos didžiausias noras yra tai, kad visuomenė suvoktų, jog tai vyksta šalia, o ne kažkur toli, už kitų sienų ir daugelio kilometrų.
„Svarbu, kad kiekvienas žmogus asmeniškai viduje suvoktų, kad smurtas nėra normalus reiškinys ir kad su smurtu gali kovoti kiekvienas, prie problemos sprendimo gali prisidėti kiekvienas, kuris nenusisuka nuo jos. Tiesiog neužsimerkti, kai kažkas šalia muša vaiką ar kai suaugusieji tarpusavyje konfliktus sprendžia destruktyviais būdais. Pamatyti ne tik šalia esančius žmones, bet ir jų emocijas, jų būsenas, suprasti ir atjausti kitą, kad ir visiškai svetimą žmogų.
Neleisti smurtui plisti gali tik asmeninis kiekvieno suvokimas, kad tai nėra teisingas elgesys, kad smurto negalima „nusipelnyti“, kad neįmanoma būti nieko vertu, nereikšmingu ar mažiau žmogumi nei kiti. Jei visi matytume žmogų kaip vertybę, o ne kaip teigiamų/neigiamų savybių rinkinį, galbūt pamatytume ir patyčias patiriantį vaiką, fizinį smurtą patyrusią moterį, iš namų išvarytą vyrą, apleistus tėvus, nepagarbą draugui. Pamatyti yra pirmas žingsnis. Antras yra nenusisukti ir padėti“, – nurodė moteris.
Motyvacija
N. Černevičiūtė sakė, kad jos profesija jai yra gyvenimo būdas – per socialinio darbo vertybių prizmę ji mato pasaulį, gyvena, dirba ir stengiasi atsibusti geresniu žmogumi nei nuėjo miegoti.
„Motyvacija yra suvokimas, kad esi savo vietoje ir darai tai, ką iš tiesų nori daryti. Kai matai teigiamus pokyčius šeimose, šypsenas, pasitikėjimą – tai yra didžiausia motyvacija. Bet tam turi įdėti darbo ir nebijoti, kad nepasiseks.
Tai be galo dinamiška profesija, todėl kaip darbuotojas negali stovėti vietoje, turi nuolat tobulėti, atrasti naujus darbo metodus, pagalbos būdus. Kiek tobulėji kaip savo profesijos atstovas, tiek gali duoti savo profesijai. Kita vertus, tai yra profesija, kuri be galo daug duoda tau kaip žmogui ir kaip asmenybei“, – sakė ji.
Kalbėdama apie darbo kokybės gerinimą, N. Černevičiūtė sako, kad kiekvieno darbuotojo asmeninis tobulėjimas ir noras dirbti savo darbą jau savaime pagerina darbo kokybę, o tai padeda klientams tobulėti, siekti savo tikslų, pamatyti alternatyvas.
„Pirmiausia reikia pradėti keisti save, savo požiūrį, atrasti savo profesiją kaip galimybę, kaip iššūkį, nebijoti keisti nusistovėjusias dogmas, lanksčiai reaguoti įvairiose situacijose, nebijoti kreiptis pagalbos. Svarbiausia nelikti vienam atvejo procese, bendradarbiauti su kitų sričių specialistais, užmegzti kontaktus ne tik su vietinėmis, bet ir su užsienio įstaigomis, teikiančiomis socialines paslaugas, pasidalinti patirtimi, mokytis, tobulėti“, – sakė ji.
Nesuteikta tinkama pagalba
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetreinė sako, kad situacija Kauno rajone, kuomet du maži berniukai buvo pririšti prie suolo ir mušami, rodo, kad pagalbos šeimai Lietuvoje yra per mažai arba ji teikiama netinkamai – tokią tendenciją pašnekovė mato visoje Lietuvoje.
„Ši situacija dar kartą parodo, kad kai kuriose savivaldybėse dar reikėtų tobulinti vaiko teisių ir socialinių darbuotojų kompetenciją. Ši šeima jau seniai buvo vaiko teisių akiratyje, o tai rodo, kad tai šeimai nebuvo teikiama pakankamai pagalbos arba ta pagalba buvo teikiama netinkamai.
Faktas tas, kad senelis, kuris mušė anūkus, gėrė jau ir anksčiau, o ta jauna trijų vaikų mama buvo akivaizdžiai per mažai stiprinama, jei negalėjo apginti savo vaikų. Todėl faktas yra ir tai, kad pagalba šiai šeimai buvo teikiama netinkamai“, – tv3.lt sakė R. Dičpetrienė.
Problema neišspręsta
Tokia situacija kaip Kaune, pabrėžia pašnekovė, ne pirma Lietuvoje – tai metų metais užvilkinta problema.
„Blogiausia, kad nepadedame šeimai taip, kaip reikėtų padėti, tada įvyksta nelaimė ar smurto protrūkis, o vaikai atsiranda globos namuose– ir problema tarytum jau išspręsta. Bet iš tikro nieko taip neišsprendėme. Mamą palikome su kūdikiu, ir ji vėliau neapgins ir to vaikelio. Globos namuose atsidūrę vaikai tuo tarpu patirs dar vieną labai didelę traumą. Pildydami globos namus, taip auginame dar vieną kartą, kuri elgsis taip pat, kaip elgiasi mama“, – sakė „Gelbėkit vaikus“ vadovė.
Kai dirbama su meile
Visgi R. Dičpetrienė sako, kad situacija tikrai nėra beviltiška visoje Lietuvoje: kai kuriose savivaldybėse darbuotojai iš širdies ieško vietos vaikučiams, kad tik jiems nereiktų vykti į globos namus.
„Molėtų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pati tris dienas skambino po visą Lietuvą ir ieškojo globėjų šeimos mažiukam vaikučiams, kurie nebegalėjo likti savo biologinėje šeimoje – kad tik jie neatsidurtų globos institucijoje. Jai pavyko rasti tą šeimą. Kai žmonės tampa atsakingi už tokią situaciją, kai darbas daroma su meile, viskas iš tikrųjų yra kitaip.
Alytaus rajono savivaldybė, pavyzdžiui, turi mobilias grupes – jos lankosi šeimose, kurioms reikia pagalbos. Tai darbas ne nuo 8 iki 17 val. Mobilios grupės pas socialinės rizikos šeimas važiuoja savaitgaliais, po 17 val. ir neplanuotu laiku. Dabar žmonės žino, kad gali sulaukti tų svečių – ir tai tampa papildomu svertu, sulaikančiu nuo netinkamo elgesio. Taip mobilios grupės irgi prisideda prie to, kad būtų užkirstas kelias nelaimei“, – pasakoja R. Dičpetrienė.
Kitas dalykas, ką išskiria pašnekovė, yra tai, kad turi būti plečiamas globėjų ratas – vaikus galėtų priimti globoti giminaičiai arba svetimi žmonės, kad tik nereikėtų vaikams pakliūti į globos namus.
„Ši istorija yra Lietuvos atspindys. Ši problema parodo didelius socialinių darbuotojų krūvius, ne visada didelę motyvaciją. Savivaldybių taip pat būna įvairių: turime nuostabių pavyzdžių, kur valdžiai rūpi vaikai, tada ir kultūra ten visai kitokia, o kur vaikai likę sąrašo gale, tada tokie dalykai ir atsitinka.
Ministerija dabar vykdo vaikų patekimo į globos namus mažinimą. Ar galėtų sparčiau, sklandžiau – galėtų, bet negaliu sakyti, kad ministerija nieko nedaro“, – sakė ji.
Iš kitos pusės, R. Dičpetrienė pastebi, kad, nors ir nežmoniškai jai skauda širdį dėl šio smurto atvejo, iš kitos pusės ji čia pamatė viltį, kad žmonės tampa pilietiškesni ir bendruomeniškesni.
„Aš pamačiau viltį, nes jaunas vaikinas, mušamų vaikų šeimos kaimynas, atsistojo už tuos vaikus mūru – jis išdrįso įeiti į kiemą, nufilmuoti, jis išdrįso prieiti prie senelio ir vaikų ir tai sustabdyti. Tai yra pilietiškumas ir nuo tokio žingsnio prasideda smurto nebetoleravimas. Nepainiokime to su įskundimu – tai yra bendruomeniškumo ir pilietiškumo pavyzdys“, – nurodė ji.
Rezultato nesulaukia
Socialinės apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis tv3.lt nurodė, kad visa pagalbos šeimai sistema yra perorganizuojama ir orientuojama į rezultatą. Pasak jo, dabar tikimasi, kad visa susijusių institucijų veikla būtų nukreipta prevencijai.
„Jau metų pradžioje pasižiūrėjome į visą sistemą kompleksiškai ir labai atsakingai vertinome visus veiksmus, kurie atliekami tokiais atvejais. Dabar jau yra parengtos metodikos, aprašai ir veiksmų planai, pagal kuriuos yra dirbama, kad visos organizacijos, kurios yra vienaip ar kitaip susijusios su tokių atvejų vertinimu ir rezultatų likvidavimu, jėgas apjungtų iš naujo, peržiūrėtų savo veiksmus, koordinuotų jas tarpusavyje, ko dabar dar trūko.
Svarbiausia yra identifikuoti galimas rizikas, pajungti visas institucijas, kalbėtis su bendruomenėmis, kurioje gyvena žmonės ir susiduria su problemomis, aiškinti, kaip tas turi būti vertinama ir identifikuojama. Tada turėtume keisti visuomenės nuomonę, kad žmogus nebūtų abejingas, nepraeitų pro šalį. Jau yra daug padaryta padaryta, bet rezultato taip greitai kaip tikimės nesulaukiame“, – sako A. Šešelgis.
Atlyginimų kėlimas
Viceministras sutinka, kad, norint kelti socialinių darbuotojų motyvaciją, reikia kelti jų atlyginimus – ir tai, sako jis, bus padaryta.
„Socialiniai darbuotojai dirba atsakingą ir sunkų darbą. Mums pavyko truputį kilstelėti socialinių darbuotojų atlyginimus – ir toliau darysime viską, kad tie atlyginimai dar labiau kiltų ir būtų adekvatūs atliekamam darbui. Šiais metais turbūt jau sunku tikėtis atlyginimo kėlimo, nes biudžetai jau suplanuoti, bet dėl kitų metų bus rimtai žiūrima, kad finansavimas būtų peržiūrėtas. Čia turėsime atsižvelgti į visos šalies finansinę būklę“, – sakė jis.
Socialinių darbuotojų kompetencijai gerinti, pažymėjo A. Šešelgis, organizuojami kursai, mokymai ir seminarai – žinioms gilinti ir stresui valdyti. Viceministras taip pat nurodė, kad mobilios grupės, kurios veikia Alytaus rajono savivaldybėje, numatytos visoje Lietuvoje – tai įrašyta naujame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, kuris kol kas įstrigęs Seime, tačiau viceministras tikisi, kad Seimo rudens sesijoje jis bus priimtas.
Vertindamas smurto proveržį prieš vaikus Kauno rajone, viceministras nenorėjo nieko kaltinti, o dėmesį kreipė į alkoholizmo problemos gydymą:
„Šiandien nenorėčiau galutinai vertinti, bet žmogus, kuris vykdė šitas veikas, buvo neblaivus. Su visuotine alkoholio priklausomybių problema turime remti pečius su kitomis institucijomis. Pagalbos priklausomiems žmonėms turėtų ta pagalba būti intensyvinama, kad spręstų šią problemą.
Kaltų ieškojimas nėra pats geriausias būdas spręsti problemą. Ne kaltindami, o žiūrėdami į problemą galime kažką išspręsti. Socialiniai darbuotojai dirba tikrai labai atsakingą ir sunkų, iš dalies net rizikingą darbą, bet mes tikrai dar kartą pažiūrėsime, ar viskas buvo padaryta, kad tokios situacijos nebūtų“, – kalbėjo viceministras.
