Bene vienintelis Lietuvoje neįgaliuosius vis dar siunčiantis pažymų į savivaldybę Panevėžio socialinių paslaugų centras guodžia klientus, jog juodojo humoro anekdotui prilygstančio reikalavimo jau po poros savaičių turėtų nebelikti.
Tėvukui neįgaliojo vežimėlį bandęs parūpinti Viktoras Čirgelis svarsto, kad sunku būtų sugalvoti didesnį absurdą nei žmogų amputuotomis kojomis siuntinėti iš vienos Savivaldybei pavaldžios įstaigos į kitą. Socialinių paslaugų centro pagalbos V. Čirgeliui prireikė, kai jo 75-erių tėveliui gydytojai amputavo koją. Tąkart gavęs siuntimą iš šeimos gydytojos sūnus išvažiavo į centrą tikėdamasis parvežti tėčiui gyvenimą palengvinti turėjusį vežimėlį. Tačiau centrui gydytojos pažymos ir neįgaliojo paso neužteko. V. Čirgelio buvo paprašyta pateikti ir tėvuko gyvenamosios vietos deklaraciją.
„Nieko blogo negalvodamas nuvažiuoju į Savivaldybę deklaracijos. Pasirodo, ją išduoda tik pačiam žmogui. Rodau savo, tėčio pasus, aiškinu paradoksą, kad jis gi negali atvažiuoti, nes neturi neįgaliojo vežimėlio, o šito neduoda, nes nevaikštantis tėvukas negali atvažiuoti į Savivaldybę. Vis tiek nieko. Ar ne absurdas?“ – stebisi V. Čirgelis.
Iš Savivaldybės vyras išėjo nieko nepešęs. Kad tėvukui parvežtų vežimėlį, sūnui teko pasirūpinti įgaliojimu – tartis su notaru, kad šis atvažiuotų pas neįgalųjį į namus.
Notaras tokiai paslaugai surado laiko tik po savaitės. Dėl to, kad Panevėžio savivaldybė ir jai pavaldus Socialinių paslaugų centras nesidalija duomenimis apie panevėžiečių gyvenamąją vietą, neįgaliojo artimiesiems teko taip reikalingo vežimėlio ieškoti per pažįstamus.
Notaro tąkart taip ir neprireikė. Dar jo nesulaukus V. Čirgeliui teko tėvuką skubiai vėl vežti pas gydytojus, senoliui buvo amputuota ir antroji koja.
Kol neįgalusis ėjo per medikų rankas, V. Čirgelis spėjo pasirūpinti ir įgaliojimu.
„Pusė metų praėjo, kol gavau tėvuko gyvenamosios vietos deklaraciją. Negaliu suprasti, kaip šiais laikais neįgalius žmones dėl tokių dalykų siuntinėja iš vienos įstaigos į kitą. Gal net sovietmečiu taip nebuvo“, – šokiruotas su panevėžiečiais biurokratais susidūręs V. Čirgelis.
Grįžo be ramentų
Panevėžio socialinių paslaugų centro reikalavimai apstulbino ir Tatjaną Bujac, ieškojusią ramentų traumą patyrusiam tėčiui. Šeimos gydytojos išrašytą siuntimą ramentams pateikusi panevėžietė pripažįsta iš karto nė nesupratusi socialinės darbuotojos reikalavimo.
„Man negalėjo išduoti ramentų todėl, kad Socialinių paslaugų centras neturi priėjimo prie elektroninės duomenų bazės. XXI a., kai veikia internetas, neįgalūs, traumas patyrę žmonės Panevėžyje varinėjami per instancijas, kad dar atneštų pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Kokiame mes amžiuje gyvename? O ką daryti nevaikštančiam ir artimųjų neturinčiam žmogui“ – Savivaldybės ir jai pavaldaus centro nesusikalbėjimas stulbina T. Bujac.
Kai moteris išdrįso nusistebėti tokia tvarka Socialinių paslaugų centre, šio darbuotojos ėmė teisintis, esą prieiga prie gyventojų duomenų bazės jų įstaigai kainuotų milžiniškus pinigus – keliasdešimt tūkstančių litų. Iš centro išprašyta atnešti pažymos apie tėčio gyvenamąją vietą T. Bujac nebegrįžo. Ligonis ir jo artimieji nusprendė nesižeminti ir kaip nors išsiversti be valdiškų ramentų.
„Geras stimulas pasveikti“, – ironizuoja T. Bujac.
Socialinės įstaigos požiūris į ligonį kaltais verčia jaustis ir siuntimus išrašančius medikus. Panevėžio poliklinikos šeimos gydytoja Marytė Zabulionienė žino, kad ne vienas negalios parklupdytas jos pacientas, užuot mynęs valdiškų institucijų slenksčius ir rinkęs pažymas, ramentų, vežimėlių ir kitų gyvenimui palengvinti reikalingų daiktų ieško per pažįstamus, giminaičius. „Valstybinės institucijos nusišalina nuo pagalbos žmonėms“, – daro išvadą gydytoja.
Kapstosi iš akmens amžiaus
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius Valdemaras Misevičius pripažįsta, kad dėl reikalaujamų pažymų apie deklaruotą gyvenamąją vietą piktinasi dažnas klientas, priverstas iš Teatro g. kulniuoti į Laisvės a. esančią Savivaldybę.
Anot jo, pažyma reikalinga, kad kontrolierių vizito sulaukęs centras galėtų įrodyti, jog laikosi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytos tvarkos technines priemones ligoniams ir neįgaliesiems išduoti tik savo savivaldybės gyventojams.
„Tokios priemonės yra brangios, tarkim, funkcinė lova kainuoja apie 2000 Lt. Mes turime įrodyti, kad mums patikėtą valstybės turtą naudojame taip, kaip numatyta teisės aktuose“, – „Sekundei“ teigė V. Misevičius. Direktorius pripažįsta, kad Panevėžio socialinių paslaugų centras – bene vienintelis Lietuvoje, neturintis priėjimo prie socialinių paslaugų informacinės sistemos, todėl klientus varinėja pažymos į Savivaldybę. Jis sutinka, kad tokia situacija – visiškas nonsensas, tačiau instaliuoti programą, leidžiančią prisijungti prie šios sistemos, centrui esą ne pagal kišenę – kainuotų 50 tūkst. Lt.
Socialinių paslaugų centras pagaliau sugalvojo, kaip interneto amžiuje pačiam susirinkti duomenis apie techninių priemonių prašytojus.
„Šiuo metu dirbame su Savivaldybės Informacinės visuomenės plėtros skyriumi. Arba tiesiogiai jungsimės prie Registrų centro duomenų bazės, bet kiekvienas prisijungimas įstaigai kainuos apie 3 Lt, arba iš Savivaldybės gausime miesto gyventojų registracijos mėnesio duomenis“, – teigė V. Misevičius. Direktorius patikino, kad klientams dėl to paslaugos nebrangs.
„Kiekvienas turbūt mielai sumokėtų 3 Lt, kad nereiktų dar eiti į Savivaldybę pažymos. Bet mes dėl tų kelių litų turėtume išrašinėti sąskaitas, lengviau bus pačiai įstaigai juos sumokėti“, – tvirtino direktorius. V. Misevičius žada, kad jau po poros savaičių ligonių nebesiuntinės pažymos į Savivaldybę.
Negali laukti – mokėk
Per praėjusius metus Panevėžio socialinių paslaugų centras techninėmis priemonėmis aprūpino 843 panevėžiečius. Ligos užkluptieji dažniausiai prašo ramentų, lazdelių, vaikštynių, universalių neįgaliesiems skirtų vežimėlių.
Nemokamai šiais daiktais gali naudotis neįgalieji ir pensininkai. Kitiems arba negalintiems reikalingų priemonių laukti eilėje tenka mokėti nuomos mokestį. Pigiausiai – 3 Lt per mėnesį, atsieina griebimo priemonės, naudojamos po endoprotezavimo procedūrų, nuoma. Brangiausiai – 56 Lt per mėnesį, tenka pakloti už funkcinę lovą.
Socialinės darbuotojos specialiesiems poreikiams Dovilės Bartkutės teigimu, ilgiausiai tenka laukti čiužinių, apsaugančių nuo pragulų. Šiuo metu juos gauna prašymus parašiusieji rugpjūtį.
Eilėje tenka laukti ir funkcinių lovų. Mėnesio pradžioje centras jas dalino užsiprašiusiesiems dar spalio vidury.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
