Daug svarstoma apie pirmajame Seimo rinkimų ture partijų gautus balsų procentus, būsimų koalicijų variantus. Kol kas pirmauja Andriaus Kubiliaus vadovaujami sąjungiečiai-krikdemai. Didžiuma sociologinių apklausų šitai ir prognozavo.
Tačiau toks laimėjimas teikia ir džiaugsmo, ir nevilties. Suprantamas, džiaugiamasi dėl pirmavimo, kuris tarsi patvirtina partijos pirmininką ir jos smegenų centrą tinkamai vadovavus. Tačiau tas džiaugsmas negali nusverti apmaudo, jog partija vėlei vaidins vadinamosios opozicijos vaidmenį, kurio jai teks imtis belaukiant aplinkybių, kada valdantieji vėlei pasiūlys kokią naudingą politinę sutartį.
Neatrodo nusiminę kitų partijų vadovai, svarstantys, ką bus galima išpešti iš poros trejeto koalicijų variantų, o Arūno Valinsko švytėjimas nustelbia net telestudijų apšvietimą – jis šiuo metu neabejotina politinės scenos pirmo ryškumo žvaigždė. Aplinkui pabodę, nusitrynę ar perglaistyti, sumilijonėję, prokurorų nutampyti, o A. Valinskas naujas, sąmojingas, švytintis, galintis net virš prezidentūros įžiebti spalvingą vaivorykštę. Pastarojo džiaugsmas suprantamas – jis parodė, kaip reikia „imti valdžią“. Tiesa, toks politinio verslo projektas įgyvendinamas jau ne pirmą sykį, tad patyrimas sukauptas nemenkas. Pirmeivis šioje srityje buvo Artūras Paulauskas, vėliau estafetę perėmė jo finansinis rėmėjas Viktoras Uspaskichas, atvedęs į valdžią darbiečius, kurie ir naujame Seime suvaidins socdemų jiems skirtą vaidmenį. Ne ką blogiau „valdžią ėmė“ ir Rolando Pakso tvarkiečiai. Politiniam elitui rūpi vadinamojo elektorato nuotaikos, tad nusivylusiems šalies politine korupcine sistema visada prieš rinkimus pasiūloma spalvinga naujovė – „ištroškote permainų, štai jums permainininkai“. Tinkamai ir su gerai savo vaidmenį atliekančiais veikėjus projektą įsukus 10-15 procentų užtikrinta. A. Valinskui reikėjo atsverti frontininkus – su šia užduotim jis puikiai susitvarkė.
Tvirtinti, kad Seimo rinkimus laimi socdemai, galima būtų tokiu atveju, jei iš dabartinės parlamentinių partijų įvairovės jiems ir tektų formuoti koaliciją. Taip ir yra. Mano manymu, A. Valinsko prisikėlusieji yra socdemų strateguotojų ir „Leo Lt“ operacijos įgyvendintojų planas išlaikyti vienvaldystę. Kitaip tariant, iki šiol Lietuvą valdančių buvusio komunistinio Centro komiteto ir kitų komitetų ideologų bei propagandistų darbas. Politinio verslo projektų įgyvendinimo požiūriu – geras darbas. Juk iki šiol Lietuva be aiškios krypties ir nuovokos, visiškai priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių. Prie A. Valinsko pridėjus Gediminą Kirkilą gauname premjerą G. Kirkilą arba jo socdeminį pakaitalą. O kur dar Viktoro Uspaskicho darbiečiai, kurių lyderis kabo ant socdemų strateguotojų tvirtai laikomo prokurorinio kabliuko. Teismai bei nuosprendžiai ar kiek valdžios? Manau, pasirinkimas aiškus. Tačiau darbiečių ir jų lyderio teismų vyksmas leidžia manyti, jog dėl politinio elgesio jau buvo susitarta anksčiau – vykdant „Leo Lt“ operaciją.
Ką gali kitos partijos? Labai nedaug. Nebent priimti pasiūlymus gauti šiokias tokias valdžios pyrago riekes. Kur suks vadinamieji liberalai? Kaip visada – ten, kur pinigai. O kur pinigai? „Leo LT“ siurblinėje, be išeiginių perpumpuojančioje mokesčių mokėtojų pinigus į privačias kišenes. Ten pat suks ir Seiman po antro rinkimų turo patekę kitų partijų vienmandatininkai. Vargu ar antrasis rinkimų turas esmiškai pakeis politinių partijų pajėgas.
Pasiteisino ir kitas rinkimų technologijų projektas – niekuo valdžios neįpareigojantis referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Žmones jaudina elektrinės likimas, o sykiu ir būsimos elektros kainos. Tačiau kad ir kaip tuos mokesčius žmonės sietų su atominės elektrinės darbo pratęsimu, elektros kaina didės taip sparčiai, kad tenkintų vis didėjantį „Leo Lt“ apetitą.
Referendumas paskatino daugiau žmonių eiti balsuoti – juk jei jau atėjai prie balsadėžių, tai įmesi ir už partijas. Drįstu manyti, jog labiausiai referendumas pasitarnavo A. Valinsko vadovaujamiems prisikėlusiesiems („zombiai ateina atidunda“?), nes jame sudalyvavo ir nenusiteikę balsuoti – tokių dauguma galėjo būt už įdomesnę politinę sceną. Tad abu politinio verslo planai veikė suderintai.
Naujajai partijai palankios buvo ir rinkimų įstatymo pataisos, ribojančios politinius partijų lyderių debatus – net partijos programos nesivarginusioms sukurpti pramogų žvaigždėms nereikėjo laužyti liežuvio ir svarstant apie Lietuvos vidaus bei užsienio politiką, ekonomiką, socialinį bei kultūrinį gyvenimą, naujus šaliai kylančius iššūkius. Kam kalbėti – G. Kirkilas viską žino. Jei ne jis, tai rasis kitas patyręs socdemų žinovas.
