„Informacija apie 4 mlrd. Lt trūkumą banke meta nepasitikėjimo šešėlį ant kontroliuojančių institucijų ir bankininkystės sistemos“, – mano finansų analitikas Stasys Jakeliūnas.
Netylant „Snoro“ banko skandalui, tarp finansų ir bankininkystės sritį išmanančių žmonių daugėja abejojančiųjų oficialiai pateikiama informacija apie banko būklę ir jo bankroto priežastis. Baiminamasi, kad tikroji tiesa gali taip ir nepaaiškėti.
Nusikalstama veikla neįrodyta
„Tai labai keista istorija, – apie metų pabaigoje šalį sukrėtusį banko „Snoras“ bankrotą sakė kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ analitikas ekonomistas Stasys Jakeliūnas. – Dešimt metų dirbau vienoje finansų institucijų, nuolat bendradarbiavau su tarptautinėmis audito bendrovėmis ir turėjau reikalų su bankrutuojančiais bankais, tai yra „lupau“ pinigus iš jų. Tačiau „Snoro“ istorija visiškai kitokia. Gal šiame banke ir vyko nusikalstamų dalykų, tačiau tai neįrodyta.“ S.Jakeliūnas teigia pastebėjęs net informacinio karo prieš banko akcininkus apraiškų, kai pastarieji „demonizuojami“.
Finansų analitiką stebina banko administratorių pateikta informacija dėl trūkstamų maždaug 4 mlrd. Lt: „Tai milžiniška suma. Informacija apie tokį pinigų trūkumą banke meta nepasitikėjimo šešėlį ant Lietuvos banko, kaip komercinius bankus prižiūrinčios institucijos, ir ant visos bankų sistemos bei finansinio audito sistemos.“ Pasak pašnekovo, jei „Snore“ atsivėrusi tokia finansinė skylė, kyla retorinis klausimas: kas vyksta kituose bankuose ir kaip galima tikėti, kad minėtos institucijos tinkamai prižiūri kitus bankus ir laiku pastebi problemas?
Kam tai naudinga?
S.Jakeliūnas teigė nesiryžtantis spėlioti, kam naudingas „Snoro“ žlugimas ir kas už to galėtų slypėti. „Neaišku, kas inicijavo šią istoriją, tačiau kyla įtarimas, kad „muziką užsakė“ ne Lietuvos bankas, nes jam nenaudingi įtarimai neveiklumu, kurie kilo prasidėjus „Snoro“ skandalui. Į viešumą iškilusi informacija apie banko būklę nepalanki ir tarptautinei audito bendrovei, kuri tikrino banko „Snoras“ 2010 m. finansines ataskaitas“, – svarstė pašnekovas. Anot jo, tiek bankus kontroliuojančiai institucijai, tiek audito bendrovei gali būti pareikštos (teisinės – aut.) pretenzijos dėl netinkamo auditavimo, aplaidumo ar informacijos neatskleidimo laiku.
Pasiteiravus, kas galėtų atrišti sunarpliotą Gordijo mazgą, S.Jakeliūnas atsakė, kad banko administratorių darbą turėtų patikrinti kita tarptautinė auditorių komisija. „Nebloga buvo idėja sukurti komisiją Seime „Snoro“ bankrotui tirti. Tačiau sulaukė aktyvaus pasipriešinimo iš valdančiųjų, tam priešinosi ir Lietuvos bankas“, – sakė S.Jakeliūnas.
Petrą Kravtą, buvusį bankininką, bankrutavusio „Vakarų banko“ vadovą, taip pat nustebino keistas „Snoro“ bankrotas. „Manęs neįtikina oficialiai pateikta informacija, kad banke trūksta 4 mlrd. Lt. Jei „Snoro“ aktyvai sudarė apie 8 mlrd. Lt, tai bankas, kuriame trūko 50 proc. aktyvų, mano nuomone, dirbti nebūtų galėjęs. O jis iki paskutinės dienos veikė, operacijos ir atsiskaitymai nebuvo sutrikę. Beje, sustabdžius banko veiklą, per kelias dienas indėlininkams buvo išmokėta keli šimtai milijonų litų. Aš pats turiu „Snoro“ banke sąskaitą, man pervedamas atlyginimas ir jį atgavau, kai tik bankomatai pradėjo veikti“, – sakė P.Kravtas.
Kur rado milijardus?
Kai į viešumą prasprūdo informacija apie milžiniškus auditorių atlyginimus, visuomenei tuoj pranešta, kad auditoriai surado net 2 mlrd. dingusių litų. „Tik nesusidūrusiam su bankininkyte žmogui tai nesukels abejonių. O aš retoriškai klausiu: kur tie pinigai buvo? Juk ne sunkvežimis kažkur stovėjo prikrautas pinigų? Jei atrado milijardus, tai žinoma, kad juos surado ne kur kitur, o tame pat „Snoro“ banke. Jie buvo banko nuosavybė. Tiesiog patikrino dokumentus ir rado. Juk gali bankas dalyvauti įvairioje veikloje, kurioje nedraudžia įstatymas.
Gal geriau paieškoję ir likusius 2 milijardus suras“, – sakė buvęs bankininkas, kuris oficialių asmenų pranešimuose mato nemažai prieštaravimų. Netrukus po „Snoro“ nacionalizavimo banko administratorius, regis, per televiziją pareiškė, kad bankas buvo mokus ir likvidus. „Kadangi bankų veiklos ypatumus pažįstu ne iš šalies, manau, kad jokiai, net geriausiai ir garsiausiai auditorių komandai per tris dienas nepavyktų įvertinti banko mokumo ir likvidumo klausimą. Vėliau nuskambėjo informacija, kad vertėjai klaidingai išvertė auditoriaus žodžius ir jis neva visai ne tai turėjęs omenyje“, – sakė P.Kravtas, kuriam „Snoro“ istorija šiek tiek priminė „Vakarų banko“ bankroto istoriją.
P.Kravto nuomone, krizės metu „Snoras“, kaip ir kiti šalies bankai, galėjo patirti nuostolių. „Snoras“ neturi stiprių motininių bankų kur nors Skandinavijoje. Didiesiems skandinavų bankams tikriausiai nebūtų problema, gelbstint savo bankus Lietuvoje, papildomai skirti kokį milijardą litų apyvartai. O „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas su Raimondu Baranausku turėjo kaip nors suktis iš padėties ir galbūt padarė ne visai teisingų sprendimų“, – svarstė P.Kravtas.
