Šiandien skambinusi pažįstama žurnalistė pasiteiravo, kur aš prapuolusi: bene būsiu kur išvykus, kad taip nedažnai mane mato renginiuose. Atsakiau, kad niekur iš Lietuvos nevažiavau. Tik potraukį turiu didesnį kitiems dalykams nei žvaigždžių renginiams.
Pati asmeniškai į viešus renginius vaikštau nenoriai, gana preciziškai atsirinkdama masinio „žvaigždžių"susibūrimo vietas - ten atmosfera neretai pakvimpa kažkokiu pasipuikavimu, savo asmenybės išskirtinumo pabrėžimu, tyliu mėgavimusi galimybe būti rinktinių-kviestinių personų sąrašuose, nes toks žmogiškas tas poreikis būti svarbiam, ir toks saldus jausmas tą poreikį patenkinti... Šou Biznio Cirko arenoje viešųjų ryšių triukai yra gausiai lydimi bulvarinės spaudos ovacijų - nes visu tuo ji peni save, tada - savo "jauniklius". Paskalomis, svetimų asmeninėmis dramomis mintančius skaitytojus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių seniai praradusius susidomėjimą nuosavu gyvenimu...
„GRIETINĖLĖ": patys save išradę ir patys nuo savo populiarumo priklausomi, nuo jo kaifuojantys, skambiu juoku ir demonstratyviai draugiškais glėbesčiavimais dieniniuose ir naktiniuose renginiuose uždirbinėjantys sau reklamą "ant pragyvenimo" - juk kuo geriau medijai atpažįstamas tavo veidukas, tuo didesnė tikimybė būti nemokamai pakviestam į naują baliavonę, gerai praleist laiką ir vėl save parodyt.
Utopija - veiduko populiarumas (ne jokio talento, o veiduko!) šiandien yra siekiamybė ir viena vertinamiausių individo savybių. Kas nuostabiausia, ši "vertybė" būdinga jau ne tik jaunajai kartai, bet ir vyresnės kartos atstovams! Reguliariai šmėžuoti televizijoje, ko gero, reiškia didesnę tavo, kaip amato atstovo, paklausą, kuri savo ruožtu vienu kitu "Jonu Basanavičiumi" prisiduria prie algos. Vienu kitu laipteliu mus kilsteli praeivių akyse - jiems esam pažįstami iš televizoriaus ekranų - magiškų dėžučių, laidininkių tarp Cirko ir jo žiūrovo. Parduodame savo asmenybes už pinigus?
O poryt, kai fotografų blykstės jus užmirš? Kas, jei nepagydoma liga susargdinęs likimas pirštu priverstinai pabaksnos į amžinąsias dorybes? O gal artimo žmogaus netektis autokatastrofoje atvers smegenų centrus susimąstymui? Per globaliai, sakot, mąstau... giliai knisu. Bet žmonėms, gyvenime ieškantiems didesnės prasmės nei pramogos, tokie ir panašūs egzistenciniai klausimai kyla nuolat. Bet visvien bėgam nuo rimtų dalykų?
Anądien su draugu apturėjom diskusiją šia tema: pasaulis kaip akis išdegęs strimgalviais skuodžia nuo visų problemų. Atsiribojimas - dabartiniam žmogui viena siektiniausių būsenų. Pramoga - viena einamiausių prekių atsiribojimo visuomenėje.
Beveik viskas, ką gaunam iš informacijos sklaidos, siūlo lengvesnį, geresnį, patogesnį gyvenimą. Grojamiausia muzika - ta, kuri atpalaiduoja ir neverčia mąstyti. Štai kad ir dabar itin populiari, nuolat per visus kanalus ir radijas iki ikyrėjimo transliuota Black Eyed Peas daina „I Gotta Feeling", kuri, beje, pastaruoju metu buvo viena mano mėgstamiausių ir po minėto pokalbio ėmė vis sparčiau prarasti pozicijas. Elementarus jos tekstas rėkte rėkia neįsipareigojimo filosofiją - „nujaučiu, kad šįvakar bus gerai [...], jaučiuosi prislėgtas/ noriu streso atsikratyti/ eikim kur nors/ ir praraskim savikontrolę [...], aš turiu pinigų/ išleiskime juos".
Geriausias ir patikimiausias "draugas", slopinantis visas vidines egzistencines dilemas - filtras. Minčių filtras, svetimo skausmo ir viso ko nemalonaus filtras. Kitaip tariant, smegenų filtras. Mašina, naikinanti iš tavo galvos "nereikalingą" mąstymą apie svarbius dalykus. Įsijungi televiziją - įsijungi filtrą. Įsijungi radiją - įsijungi filtrą. Atsiverti žurnalą - atsiverti filtrą. Ten ponia „Paskich", „Udrienė" ar „Osas" prabangia suknele iš Gucci už milijoną pinigų tau atvirauja, kad specialiai TO politiko jubiliejui ją užsisakė iš Italijos, atskirai priderino Louboutin batelius ir kristalais puoštą ridikiulį - komplekte viską sudėjus, už tą sumą galima nusipirkti jei ne butą, tai naujutėlaitį automobilį TIKRAI.
Tik pamėgink TAM jubiliejui apsivilkti bent kartą vilkėtą eilutę - tave už prastą skonį tuoj pat iškoneveiks kas antras geltonosios spaudos leidinys, kurio vertybių skalėje pirma vieta skirta svarovskiams. Kuo neturtingesnė šalis, tuo didesnis entuziazmas apima žmones skaitant apie turtingųjų gyvenimą - tiems, regis, vienas žingsnelis iki dangaus. Mes, biednikai, toliau kaip žemės kirminai ir rausim nosimis molį, šventai tikėdami, kad anie turčiai išties turtingi.
Vargšai mes būsim tik tuo, kad taip galvosim. Ir tik tol, kol, nepagyvenę jų kailyje, nesuprasim, kad turtingi dar nereiškia nemirtingi, laimingi, dorovingi, svajingi, gyvybingi, o svarbiausia - dvasingi...
Kai prabangus gyvenimo būdas įeina į normą - jis nebeteikia nei tokios euforijos, kaip mums rodosi galėtų, nei troškimo save paskirt skaitymui, studijoms, tapybai, klasikai, mokslo išradimams ar ekspedicijoms. Įsivaizduokit kokią panelę "Alentaitę - Inkevičienę", išsiruošusią Indijon - į skurdo, bado, apsigimimų ar tyčinės fizinės negalios (kai kurie luošinami sąmoningai - siekiant sukelti turistų gailestį ir pragyventi iš išmaldos) pritvinkusias gatves? Kur vien šiukšlių dvoko negali ignoruoti, ką jau kalbėti apie visas kitas sąlygas? Tas, kas sau prisikuria neregėto komforto, vėliau nebežino, kaip susidoroti su elementariu jo sumažėjimu, kai patenka į situaciją, nepriklausančią nuo jo valios.
Nežinau, ar yra ko pavydėti pinigais ar šlove aptekusiems žmonėms. Gal tai tėra viskas, ką per gyvenimą jie prikaupė? Jų egzistavimo kokybė nuo prabangesnių sąlygų nesikeičia, juk jausmų pasaulio svarovskiais nenusagstysi, jei jis skurdus, jis ir neblizgės. O pas ką blizga - tas laimingas be pinigų, ir be šlovės, nes laisvas.
Aš kartais pagalvoju, kokią man gyvenimo laisvę suteikia vienokie ar kitokie suvaržymai: tarkim, neturėjimas galimybės važinėti automobiliu mane įspraudžia į viešų transporto priemonių naudojimo rėmus - ir ačiū jiems! Aš niekada nespėsiu išpuikti ir užriesti nosies - juk kur man, atsiprašant, "žvaigždėti", kartu su visais pinigų neišlepintais piliečiais stovint nugara į nugarą troleibuse kaip silkės skardinėj! Pamanyk tu man, jei koks dvigubai vyresnis piniguotis padovanotų man "kraislerį", o vėliau, išsiskyrus, netikėtai atsiimtų atgal ir likčiau pėsčia visur klampot savo kojytėm? Pergyvenčiau kone kataklizmą! Turim mes tokių damų visuomenėje, po išsiskyrimo netikėtai iš prabangių apartametų išsikrausčiusių gyvent į nuomojamą butą, pažemintų pareigose ir nebe taip lengvai įperkančių savo mėgiamiausių Louboutin`ų iš naujausios rudens sezono kolekcijos. Kaži, kaip dabar pasaulis joms atrodo stovint jame iš išorės, o ne gyvenant po krištoliniu gaubtu?
Jei netyčia, mielosios, atsitiks taip, kad kuri nors jūsų skaito šį pamąstymų skirsnelį ir mintyja, kad užgavau tamstų orumą - persiprašau!
Tik vat, mano kukliu įsitikinimu regis, kad kur kas labiau užgauti pasaulio abejingumo, atsiribojimo ir vidinės tuštybės yra valkataujantys vaikai, skurstančios šeimos, mėnesį besimaitinančios iš kelių šimtų litų invalidumo pašalpos (galbūt už tiek jūs sekmadienį papietavote?), beglobiai vaikai, gyvenantys šaltuose vaikų namuose, vaikai-kariai su automatais rankose kažkur Ugandos tyruose, praradę vaikystę ir žaidžiantys su nežaisliniais ginklais, Afrikos mamos, kepančios "pyragus" iš molio ir sviesto, nes kai nėra ką valgyti, o gyventi norisi, tai žemėlė tampa valgoma, ir visa tai vyksta mūsų - ne kitoje - mūsų planetoje! Kur trečdalis populiacijos miršta badu, kai tuo tarpu kitas trečdalis yra nutukę...
Aš noriu, kad nors trumpam, šią sekundę, virptelėtų bent vienas nervas jūsų širdies kamputyje, ir tegu vienai, bet prasmingai akimirkai jūs apkrausite savo smegenis tuo, kas išties yra svarbu...
Sniegė | ŠokoLedas
