Dauguma Lietuvos mokyklų vadovų yra geri ūkvedžiai, bet jiems dar toli iki mokymo lyderių, sako Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktoriaus Aidas Aldauskas. Jo teigimu, konfliktai mokyklose galėtų būti sprendžiami daug efektyviau ir nepasiekti teismų.
„Dauguma mokyklos vadovų iš tikrųjų yra geri ūkvedžiai, bet jiems toli iki mokymo lyderių. Tai – kultūrinis lūžis, kuris įvyksta ne taip greitai. Juk Lietuvoje ir savo kuriamose mokyklose gyvename tik 25-erius metus. Norėčiau pasidžiaugti, kad judame to link“, – tvirtina A. Aldauskas.
Kaip spręsti mokyklose kylančius konfliktus, imta diskutuoti po to, kai garsus pedagogas Bronislovas Burgis mokyklos taisyklių nesilaikiusiai 17-metei grasino sulaužyti gyvenimą, padaryti ją neveiksnią. Pirmadienį teisme buvo pateikti tokius buvusio Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktoriaus žodžius įrodantys įrašai.
Konfliktus ragina spręsti mokyklose, savivaldybėse ar ministerijoje
Anot A. Aldausko, Švietimo įstatymas numato įpareigojimą, kad mokykla turi nusistatyti bendruomenės narių elgesio ir etikos normas. „Pirminė mokyklos priežiūra pagal įstatymą deleguota savivaldybėms ar kitiems savininkams. KTU gimnazijos atveju savininko teises įgyvendinanti institucija yra KTU. [...] Savininkas turėjo su tuo dirbti“, – situaciją komentuoja A. Aldauskas.
ŠMM specialistai, pasak A. Aldausko, į panašias situacijas galėtų kištis tik po to, kai tarp savininko ir mokyklos toliau yra nesutarimų. Nesvarbu, ar tai – konfliktas tarp vaiko ir direktoriaus, mokytojo ir direktoriaus ar pan.
„Galbūt panašių atvejų Lietuvoje yra daugiau, bet jie neišeina iki tokio lygio. Vadinasi, jeigu yra prielaidų, kad mokyklose atsitinka kažkas panašaus, ko gero, šie klausimai sprendžiami vietose“, – svarsto A. Aldauskas.
Jam antrina ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos vadovė, Viršuliškių vidurinės mokyklos direktorė Ramutė Mečkauskienė. Jos nuomone, konfliktai turėtų būti sprendžiami mokyklos, savivaldybės ar ministerijos lygmenyse, nes šiose įstaigose dirbantys žmonės žino, kaip spręsti mokyklose kylančius konfliktus.
„Nemanau, kad teismas yra ta vieta, kur galima nagrinėti tokius atvejus. Manyčiau, kad kiekviena mokykla turi savo etikos kodeksą ar elgesio normas tiek mokytojams, tiek mokiniams“, – įsitikinusi vadovė. Ji mano, kad šiose taisyklėse turėtų būti aprašyti galimi atvejai ir jų sprendimo būdai.
Vaikai piktnaudžiauja nuolaidžiavimu
R. Mečkauskienės teigimu, manantys, kad vaikams reikėtų daryti nuolaidas, nes jie – vaikai, nėra visai teisūs. Anot specialistės, vaiką nuo mažens reikia pratinti prie tvarkos ir taisyklių, nes, jeigu tai nebus padaryta namuose, to tikrai nepasieks mokytojai.
„Mes net nespėjame pamatyti, kaip greitai jie užauga. Įpročiai turėtų būti suformuoti namuose ir šeimose. Kiek griežtai galima taikyti drausmines priemones, turėtų būti diskusijos reikalas“, – akcentuoja R. Mečkauskienė.
Jai pritaria ir A. Aldauskas, pastebėdamas, kad kai kurie vaikai ima tokia nuolaida piktnaudžiauti. Specialistas neslepia, kad padėtimi mokinių atžvilgiu piktnaudžiauti gali ir mokytojai ar mokyklos vadovai.
„Tikrai pritariu, kad reikia pratinti prie normalaus gyvenimo, prie to, kad reikia laikytis taisyklių. Pats esu dirbęs mokyklos vadovu ir esu turėjęs tokių atvejų, kai kalbiesi su vaiku ir klausi – kaip vertini tai, kaip pats elgiesi. Vaikai kartais sako – ar jūs nesuprantate, kad aš – vaikas ir man tai galima. Piktnaudžiavimo faktų tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės gali būti“, – tvirtina ekspertas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad 10-toje klasėje daugeliui vaikų jau sueina 16 metų, taigi patys vaikai privalo atsakyti už savo poelgius.
Tarpininkai tarp mokyklų ir šeimų palengvintų konfliktų sprendimą
Lietuvos tėvų forumo tarybos narė Jolanta Lipkevičienė pastebi, kad daugelyje mokyklų vyrauja galios kultas. Mokytojai ir mokyklų vadovai dažnai piktnaudžiauja savo padėtimi, ir nėra vystomas dialogas su mokiniais. Ji pabrėžia, kad vienareikšmiškai pasakyti, jog vadovai yra tik vienokie ar kitokie, negalima. Jos teigimu, kaip ir tėvai, mokyklų vadovai gali būti visokie.
„Jeigu tėvai rūpinasi tik technine vaikų priežiūra, atsiranda labai daug bėdų. Jeigu vadovai mokykloje rūpinasi tik technine priežiūra: patalpų išlaikymu, remontais ar dar kažkuo, bet ne tuo, kaip padaryti, kad vaikams būtų geriau, kad kiekvienas vaikas galėtų atsiskleisti ir mokykla ugdytų tikrai pilnavertį žmogų, [...] tai būna dideli konfliktai“, – sako J. Lipkevičienė.
A. Aldauskas neneigia, kad tokia situacija tikrai yra susidariusi, tačiau, jo teigimu, padėtis gerėja. „Tai – nieko naujo. Dauguma mokyklos vadovų iš tikrųjų yra geri ūkvedžiai, bet jiems toli iki mokymo lyderių. Tai – kultūrinis lūžis, kuris įvyksta ne taip greitai. Juk Lietuvoje ir savo kuriamose mokyklose gyvename tik 25-erius metus. Norėčiau pasidžiaugti, kad judame to link“, – tvirtina A. Aldauskas.
Tiek J. Lipkevičienė, tiek A. Aldauskas teigia, kad tarp tėvų, vaikų ir mokyklų bei jų vadovų turėtų būti tarpininkai, kurie padėtų kontaktuoti ir spręsti kylančius konfliktus. Anot J. Lipkevičienės, tokiu būdu būtų iššvaistoma mažiau pinigų įvairiems mokymams, ir problemos būtų sprendžiamos efektyviau.
