– Jūs tyrinėjote tarpukario Lietuvos savivaldos bruožus. Apibūdinkite vadinamosios Pirmosios Lietuvos Respublikos savivaldos raidą.
– Lietuvos Respublikos savivalda kūrėsi 1918–1919 metais. Tada savivaldybėms buvo suteikti gana svarbūs ir platūs įgaliojimai. Tada premjeras Ernestas Galvanauskas teigė, kad savivalda – vienas iš kertinių akmenų valstybės pamatuose: Seimas, nuosava valiuta ir savivaldybės.
Tačiau jau 1924 metais, valdant krikdemams, savivaldybių vaidmuo buvo sumažintas. Priimtos tokios įstatymo pataisos, pagal kurias apskričių viršininkai tapo ir apskričių savivaldybių pirmininkais. Krikdemai manė, kad savivaldybės turi per daug galių ir stengėsi centralizuoti valdymą. Dvidešimtyje tuometinių apskričių pareigybės buvo sujungtos – apskrities viršininkai pradėjo kontroliuoti savivaldybes.
Situacija dar labiau pablogėjo po 1926 metų valstybės perversmo. A. Smetonos laikais savivaldybės buvo paverstos valstybės aparato dalimi.
Štai kaip tada kalbėjo vidaus reikalų ministras: „Aš duosiu jums plačiausias teises pasirinkti visus valdininkus nuo policijos vado ligi eilinio policininko ir kaimo seniūno (...) kai dėl savivaldybių, tai (...) neleisiu, kad valsčiaus įstaigose sėdėtų nepatikimas elementas“.
Vadinasi, tikros savivaldybės buvo iki 1924 metų, o vėliau rinkimai įvyko tik 1931 metais, pasikeitė ir 1921 metų rinkimų įstatymas, kuris buvo labai demokratiškas. Tautininkams jis netiko, nes galėjo būti išrinkti vargšai ar kairieji. Dėl to įvesti atitinkami cenzai, apribojimai (turto, amžiaus, išsilavinimo), kas gali, o kas negali dalyvauti rinkimuose.
1935 metais įvyko savivaldos rinkimai, kuriuose dėl minėtų apribojimų negalėjo dalyvauti daugybė gyventojų. Tautininkai teigė, kad „elementas“ turi būti parinktas.
Iki 1926 metų rinkėjų aktyvumas buvo nemažas – 70– 80 procentų. Po to smuko. Tuometinės „Lietuvos žinios“ pranešė, kad į rinkimus tingėjo eiti 23 procentai gyventojų. Kaune balsavo 68 procentai, Šiauliuose – 72, Marijampolėje – 60 procentų.
Tuo laikotarpiu savivaldybių tarybas turėjo ir valsčiai, kurių buvo net tūkstantis, ir apskritys, ir miestai. Valsčių tarybos nebuvo labai gyvybingos – sprendė tik labai smulkius klausimus. Didesnių įgaliojimų turėjo apskričių savivaldybių ir miestų tarybos.
– Kuo dabartinės savivaldybės skiriasi nuo prieškario?
– Tais laikais savivaldybės turėjo mažiau funkcijų, ir valdininkų buvo kur kas mažiau. Dabar funkcijų gerokai daugiau, daugiau ir valdininkų. Bet yra vienas panašumas – tai partiniai valdininkai, kurie ypač išryškėjo A. Smetonos laikais. Tada faktiškai veikė viena partija, ir visus postus užimdavo tautininkų partijos atstovai.
Savivalda pas mus egzistuoja, bet gana formaliai. Manau, kad yra dvi didelės problemos. Pirmoji – piliečių pasyvumas ir nenoras įsitraukti į savivaldybių gyvenimą. Tai, matyt, nulėmė istorinės sąlygos, demokratijos tradicijų nebuvimas: prieškaryje – vos keleri metai. Vakaruose tokių tradicijų amžius – šimtmečiai.
Kita problema – dabar į savivaldybes kaip ir į Seimą eina tie žmonės, kurie tikisi kažkokios naudos. Labai nedaug tokių, kurie dirba, nes jiems įdomu, yra noras realizuoti save. Tokių vis mažiau ir mažiau.
– Ką jūs manote apie nepriklausomus kandidatus?
– Teisine ir politine prasme tai teigiamas reiškinys. Atsiveria durys pilietiškiems, veikliems žmonėms. Bet kartu ir turtingiems, nes rinkimų kampanija daug kainuoja. Kas iš to išeis? Vargu, ar dėl to galima tikėtis didelių permainų. Manau, kad ir į savivaldybes, ir į Seimą einama daryti savo verslo.
Kandidatų – labai daug, konkurencija žiauri. Lietuvoje situacija prasta, dėl jos dirbti tarybose bus sunku, o tiek veržiasi. Ar jie nori labai sunkiai dirbti? Manau, kad nemažai eina į rinkimus dėl garbės, galimybių ir galių sau ką nors susikurti.
Skelbiasi, jog dirbs žmonėms, bet tarybose nieko vieni negalės padaryti. Teks šlietis prie partijų. Be to, įdomu, kas tų nepriklausomų kandidatų rėmėjai? Ar netaps jie marionetinėmis?
Kalbėjosi Petras BALČIŪNAS
