Edita KARKLELIENĖ
Šio rašinio herojai – ne pagarbos verti žmonės. Tai du sukčiai. Jie sutiko pasakoti apie telefonines aferas.
„Darbas“ vyksta
Šiauliečiui Remigijui – 35-eri. Sausio pradžioje jis grįžo iš Alytaus pataisos namų. Atlikdamas bausmę už kitą nusikaltimą įsitraukė į telefoninius sukčiavimus – reikėjo pinigų narkotikams.
Jis sako, kad sukrėsti žmogų taip, kad šis nedvejodamas atiduotų neretai paskutinius pinigus, tolygu nusispjauti. Tereikia susigalvoti įtikinamai graudžią istoriją ir „atidirbti“ balso tembrą.
Vyras žino – telefoniniai sukčiavimai kalinimo įstaigose, daugiausiai pataisos namuose, plinta kaip maras: nuteistieji dirba grupėmis, dirba po vieną.
Pataisos namai patogūs telefoninėms aferoms jau vien todėl, kad juose nuteistieji gyvena lyg kokiame bendrabutyje, apjuostame metaline tvora.
Šių kalinimo įstaigų viduje esą galima bendrauti, su kuo nori, ir judėti, kur nori – vaikštinėti po sekciją (korpusą), kurioje keturios–dvylika dviaukščių lovų, eiti į kitas sekcijas, stoviniuoti pasivaikščioti skirtoje lauko teritorijoje. Remigijus sako, kad skambinti įmanoma nors ir visą dieną – užtenka, kad kažkas stebėtų „situaciją“.
Gauti telefoną ar mobiliojo interneto modemą esą paprasta.
„Prižiūrėtojai beveik nebeneša – pasenusi informacija, – klausimą atremia Remigijus. – Dažniau juos iššauna su „patranka“ per pataisos namų tvorą: žino, kur mūsų žmonės stovi, ten ir šauna“.
Kur kalintieji slepia telefonus? Rankinėse, taburetėse, po grindų plytelėmis, kompiuteriuose.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje „alio, mama!“ esą beveik nepraktikuojama. Čia dažnesni sąskaitų tuštinimo reikalai – pinigai pervedami iš sąskaitos į sąskaitą, imami kreditai.
„Izoliatoriuje kameros be izoliacijos: mentai į kameras valgyti neša pietus, vakarienę, prieina, girdi, kas, ką kalba“, – sako Remigijus.
Duomenų apsaugai apsauga negalioja
Dažniausiai, anot pašnekovo, mulkina tie nuteistieji, kurie turi skolų, dažniausiai už narkotikus.
„Nemanykit, kad skambinėja tie, kurie nori gerai gyventi – dirba lochai skolininkai, o kiti gyvena. Ten visi pasiskirstę vaidmenimis“, – kalėjimo gyvenimo peripetijas porina Remigijus.
Telefoninių sukčiavimų planas elementarus: kalintieji telefonu susisiekia su laisvėje esančiais arba internete susiranda gyventojų duomenis.
„Parašai bet kokią pavardę, pavyzdžiui, Jonaitienė, Vilnius. Ir išmeta krūvą stacionarius telefonus turinčių vilniečių Jonaitienių, – dėsto Remigijus. – Išsirenki senesnius vardus. Didesnė tikimybė, kad moteris vardu, pavyzdžiui, Juzefa, vyresnio amžiaus. Surenki numerį.“
Arba telefonu susisiekiama su draugais, dažniausiai teistais ir neseniai išėjusiais iš kalėjimo.
„Sakai draugeliui: pramušk man kokios Marytės, Anzelmos, Alfonso telefoną iš Akmenės ar Kelmės, – kaliniams būdingu žargonu, kuris etikos sumetimais yra pataisytas, kalba Remigijus. – Dirbantys laisvėje greitai gauna pavardę, telefoną, adresą.“
Sukčiaus „kojos“
Veiksmas vyksta staigiai: kai skambinama aukai, toje gyvenvietėje tolesnių nurodymų automobilyje jau laukia „kojos“ (pinigus turintis paimti žmogus).
„Ten tokių aštrialiežuvių yra, kad ojojoi! Pats to nenujausdamas senukas kloja sukčiui informaciją apie savo vaikus, anūkus, santaupas. Jei nuteistasis pajunta, kad kibo, duoda ženklą skambinti „kojoms“. Vienas dar derasi, o kitas iš kito telefono jau nurodo: važiuokit tokiu ir tokiu adresu, kibo“, – sako šiaulietis.
Visa operacija negali užtrukti ilgiau nei penkios ar dešimt minučių: tiek laiko aukai neleidžiama padėti ragelio. Sekama išgalvota legenda apie artimo žmogaus neva padarytą avariją, aptariama nukentėjusiojo būklė ir suma, kurios reikia gydymui.
Jei „kojos“ į žmogaus namus vis neatvyksta, sukčius prašo perskaičiuoti pinigus, užrašyti serijos numerius ir t.t. Svarbu, kad žmogus neatsikvošėtų ir, padėjęs ragelį, nepaskambintų artimiesiems.
„Būna, kad ir savaitę, ir dar ilgiau niekas nekimba, o po savaitės, žiūrėk, tik bam! bam! – skambučiai grįžta tūkstančiais“, – patenkintas Remigijus.
Grobį, anot jo, pasiuntiniukai perduoda nuteistųjų patikėtiniams, kuriems iš nelaisvės vietos nurodoma, kur pinigus padėti – pervesti į narkotikų tiekėjo sąskaitą, perduoti nuteistųjų artimiesiems ir t.t.
„Grynų pinigų kalėjime nereikia – ten egzistuoja kitokia prekyba, – teigia vyras. – Pinigai ten – daiktai.“
Lengvi pinigai
23 metų šiaulietis Osvaldas. Teistas už sukčiavimą. Sėdėjo pusantrų metų. Osvaldo vaidmuo telefoninėje aferoje – vadinamosios „kojos“. Policijai įkliuvo atvažiavęs paimti 15 tūkstančių litų.
„Telefonu gavę nurodymą, kur reikia nuvažiuoti, susivėlinome, – sako jaunas simpatiškas vaikinas. – Įėjus į butą, pinigai gulėjo ant stalo. Bet apsupo policija, antrankiai, automobilis, areštinė...“
15-os tūkstančių litų operacija, kurią Osvaldas turėjo įvykdyti ir kuri neišdegė, jam buvo trečia. Pirmosios – tūkstančio ir trijų tūkstančių litų – pavyko. Uždarbis – trečdalis sumos.
Tai prasidėjo prieš kelerius metus. Vaikinas nuomojosi butą, reikėjo pajamų.
„Kaip tik iš pataisos namų grįžo draugas, sako, gal nori užsidirbti lengvų pinigų, – prisimena Osvaldas. – Tereikės, sakė, nuvažiuoti paimti skolą. Pinigai tikrai lengvai atėjo.“
Operacija su taisyklėmis
Reaguoti visada reikėdavo staigiai. Sulaukęs skambučio iš kalinimo įstaigos (nežinantis, iš kurių pataisos namų) ir vežamas pas auką, Osvaldas turėdavo tik kelias minutes atmintinai išmokti lieptą tekstą – tariamo nukentėjusio vardą, pavardę, nelaimės fabulą.
Žmonių reakcija būdavusi keista: neabejoja, neverkia ir dažniausiai nieko neklausinėja. Atvirkščiai – ištikti šoko, jaučia akivaizdų palengvėjimą padėję artimiesiems.
„Kiek teko eiti pinigų, žmonės nėkart nesudvejojo, kai prisistatydavau nukentėjusiojo atsiųstu žmogumi, – atvirauja Osvaldas. – Esu švelnių veido bruožų.“
Tuo, jog pinigų atėjo sukčius, žmonės nepatikėjo ir tada, kai Osvaldas nuėjo paimti minėtų 15-os tūkstančių litų. Pinigų savininkė pareigūnų kelis kartus prašė patikrinti jo duomenis, ar tikrai jis gali būti sukčius.
Pataisos namų gyventojai nesirenka, kada skambinti aukai – skambina bet kuriuo paros metu, netgi paryčiui. Žinoma, apie būsimą ataką suderinama su „kojomis“.
„Būdavo, naktį paskambina, kad reikia važiuoti į kokį Kelmės ar Akmenės rajono kaimą ir laukti tolesnių nurodymų, – sako Osvaldas. – Jei „kibdavo“, kitu skambučiu pasakydavo adresą, iš kur paimti pinigus.
Jis nesutinka, kad kaliniai skambina tik vyresnio amžiaus gyventojams. Esą skambučių sulaukia visi, nepaisant amžiaus.
Nuomonė, kad sukčiai mulkina tik senukus, anot pašnekovo, susidariusi dėl to, kad jie patiklesni ir dažniau nei jauni žmonės atiduoda santaupas.
