Netrukus, balandžio 12-ąją, sukaks 50 metų, kai pirmasis žmonijos istorijoje žmogus SSRS pilietis Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą. Tačiau taip jau sutapo, kad šiek tiek ankstesnę, kovo 27 dieną prisimename kaip tragišką sukaktį: po šlovingo skrydžio praėjus septyneriems metams, J. Gagarinas žuvo aviakatastrofoje. Rusijoje iki pat šių dienų kalbama, kad šie du įvykiai prilygsta žygdarbiams, tačiau abu jie vis dar apgaubti paslapties skraiste.
Kaipgi žuvo J. Gagarinas?
Lygiai prieš dešimt metų tuometiniame bendrovės „Penki kontinentai“ informaciniame portale apžvalgininkas rašė apie Rusijoje paskleistą versiją, neva J. Gagarinas ir jo porininkas pulkininkas Vladimiras Serioginas, bandydami karinį naikintuvą MiG-15 UTI, žuvo dėl neatpažinto skraidančio objekto (NSO) kaltės.
Peterburgo aeronautikos akademijos profesorius A. Siniakovas interneto tinklalapiui „Strana.ru“ teigė, kad NSO ir buvo dviejų lakūnų mirties priežastimi. Profesorius kalbėjo: „Jų bandomas lėktuvas buvo tvarkingas, o ekipažas pasirengęs. Kompiuteriu išanalizavau geofizinę skrydžio situaciją ir aptikau, kad lėktuvas pateko į daugkartinį rezonansą, kai atsirado anomali zona, tarsi aura, kurią skleidė NSO. Ekipažas prarado kontrolę, o kai atsitokėjo, neužteko aukščio išvesti lėktuvą iš pikiruotės...“
Žuvus J. Gagarinui, buvo paskleista jau visai fantastiška versija, esą pirmasis kosmonautas yra gyvas, tik pagrobtas NSO ir gyvena virtualioje erdvėje anapus mums pažįstamo pasaulio...
Realesnes versijas prieš dešimt metų iškėlė kiti mokslininkai. Generolas leitenantas A. Puškinas teigė, kad katastrofos priežastis – „aplaidumas ruošiantis lėktuvo bandymams“. Jis tvirtina, kad nebuvo tinkamai ištirtos oro sąlygos.
Kitų manymu, „migas“ susidūrė su meteorologiniu zondu, nes, anot profesoriaus A. Suchomlinovo, „lėktuvo kabina buvo nehermetiška“. Visa slapta tyrimo medžiaga tuomet buvo pateikta „gensekui“ Leonidui Brežnevui, bet šis įsakė jos neskelbti, nes „liaudis jau nusiraminusi, ir nereikia jos vėl erzinti“.
Kad ir kokių būta versijų, J. Gagarinas turėjo visada išlikti sovietinės kosmonautikos didvyriu. Jo garbei balandžio 12-ąją pažymima Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena, ji minima ir Lietuvoje, gana svariai prisidedančioje prie mokslinių kosmoso tyrimų programų (daugiau apie tai http://space-lt.eu/).
Bet toks jau gyvenimas, ir kosmosas seniai tapo komercijos ir lenktynių objektu. Besaikis lenktyniavimas pareikalavo ir daug aukų. Kosmoso didvyris J. Gagarinas žuvo ne kosminio uosto aikštelėje ar kosmoso platybėse. Jo lėktuvas sudužo lygiame Rusijos lauke.
Dukart Sovietų Sąjungos didvyris, lakūnas kosmonautas Vladimiras Aksionovas, kuris J. Gagarino žūties dieną tyrėsi sveikatą oro uoste, bet skrido kitu bandomuoju lėktuvu, knygoje „Išbandymų keliais“ rašo, kad dviejų patyrusių bandytojų žūtį lėmė keletas aplinkybių: didžiulis debesuotumas aukštyje tarp 4 kilometrų ir 600 metrų, lakūnų, ypač V. Seriogino klaida, kad jie neapskaičiavo nusileidimo greičio panirdami į tirštus debesis, paskui dar nesugebėjimas greitai susiorientuoti pagal prietaisus... Vėliau valstybinė komisija nustatė, kad lakūnų bandytojų lėktuvas MiG-15 UTI krito į žemę beveik vertikaliai 600 km per valandą greičiu, todėl neliko galimybės išvesti jį iš pikiruotės.
Kosmosas ir komercija
Praėjus 40 metų po pirmojo kosmonauto skrydžio, su rusų ekipažu į kosmosą pakils pirmasis kosminis turistas – amerikietis Dennisas Tito, už šią kelionę susimokėjęs 20 milijonų dolerių.
Tai štai koks, atrodytų, kosminio laiko prasme nedidelis 40 metų atstumas – nuo pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą iki pirmojo turisto kosmose.
Komercinių kelionių į kosmosą jau buvo keletas. 1985 m. su amerikietišku „Discoveri“ 7 dienoms į aukštybes išskrido 29-erių metų Saudo Arabijos princas Salmanas Azizas. Po penkerių metų Japonijos TV naujienų programos komentatorius Toechiro Akijama taip pat pabuvo kosmose savaitę, bet su sovietiniu kosminiu aparatu „Mir“. Tas skrydis pamynė sovietinių žurnalistų garbę, 2005 m. lapkritį rašė portalas http://www.inauka.ru/. Jie tada parašė laišką Michailui Gorbačiovui, kad pirmosios kosminės didžiosios valstybės atstovai už jokius pinigus negali atiduoti teisės į pirmą žurnalistinę komandiruotę kosmose. Reikalas gana paprastas: sovietiniai plunksnos broliai neturėjo tiek pinigų, juk Japonijos TV už šį savo atstovo malonumą sumokėjo 25 mln. dolerių. O 1991-aisiais su tuo pačiu kosminiu laivu išskrido anglė konditerijos fabriko inžinierė Mars Helen Charman. Ji turėjo sumokėti 17 milijonų dolerių, bet tuometinis sovietinis lyderis M. Gorbačiovas ir Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tada sutarė neimti užmokesčio.
Revoliucinių permainų nukamuotos Maskvos apetitas didėjo, ir 1996 m. ji pareiškė, kad per savaitę gali priimti 50 milijonų Žemės gyventojų paraiškų skristi į kosmosą, o vieno skrydžio kaina – tik pusšimtis milijonų dolerių. Kaip žinome, masinio „kosminio taksi“ planas žlugo, ir tik šiame amžiuje atsirado vienas turtuolis, kuris ryžosi pakeliauti po kosmoso platybes.
J. Gagarino atminimas – taip pat prekė
Komercija sudarkė ir paties J. Gagarino atminimą. Pirmojo kosmonauto relikvijas pardavinėja įvairūs verslo liūtai. Antai, kaip buvo pranešta prieš dešimt metų, „Christie“ aukcione Niujorke buvo parduodamas J. Gagarino skrydžio dienoraštis. Už jį buvo prašoma apie 200 tūkst. dolerių. Aukcionas įvyko šventą rusams gegužės 9 dieną, taip tarsi paniekinant didžiules sovietinių didvyrių pergales Žemėje ir kosmoso platybėse.
Ir dar viena taip nepaliaujamai skubančio laiko ypatybė: tada, 2001-aisiais, rašėme, kad jau galima nusipirkti sklypelį Mėnulyje. Be daugybės kitų, tai jau padarė ir vienas lietuvis, už keliolika dolerių įsigijęs kelis arus šalia vieno kraterio... Žmogaus narsa ir žmonijos pažanga tampa paprasčiausia preke. Kaip ir tie keli arai Mėnulyje, kurių savininkas netgi negali nei apžiūrėti, nei įžiūrėti iš Žemės. Bet tai – jau neva jo šventa nuosavybė.
Česlovas Iškauskas
