Visi po darbų renkamės prie automobilio, o gal tiksliau aš nuvažiuoju ten, kur visi buvome susitarę rinktis. Mūsų ekipažas – trys nuo proto „nušokę“ žemės gyventojai. Kitas ekipažas yra pakankamai savarankiškas, taigi pagal susitarimą bandysime su jais susisiekti išvažiavę iš sostinės.
Kaip visada – tokios kelionės nepraeina be daiktų, kuriuos pamirštama pasiimti, arba dalykų, kuriais nepasirūpinta. Jų sąrašas: automobilio „žalioji korta“, užsienio valiuta, maistas, paliktas šaldytuve, tuščias bakas degalų, kai kurie vaistai.
Viską sprendžiame greituoju būdu ir pasidalinę darbus, juos sėkmingai įveikiame. Visi pamiršti daiktai jau automobilyje, taigi po truputį (kai kam gali atrodyti, kad pernelyg greitai) pajudame link Lenkijos sienos.
Valkininkuose susitinkame su kitu ekipažu, pasijuokiame iš perpildyto jų automobilio ir netgi sutinkame „priglausti“ vieną jų krepšį, be abejo, renkamės tą, kuriame visas alkoholis, kaip skatinamąją priemonę, kad nepaleistų mūsų iš regėjimo zonos.
Nepadėjo, juos išvydome tik pasiekę Slovakiją. Ką gi, lekiame užsibrėžtu tempu, jokių sustojimų, išskyrus tuos atvejus, jei kažkam pradėtų varvėti per ausis ar dar blogiau. Atlekiame į Lenkiją.
Susižavėjimo šūksnių nėra, didelio džiaugsmo ir šypsenų veiduose taip pat, ką padarysi. Pirmas sustojimas trunka 5 minutes. Lenkijos miškuose išties didelė gaisrų tikimybė, taigi nežymiai ją sumažiname ir „miname“ toliau.
Pradedame naudoti navigaciją – ačiū tėčiui. Dėl sodraus ir gražaus balso, vienbalsiai savo ketvirtąją kalbančią ekipažo narę praminame Onute. Visiems tinka ir patinka. Onutė ne kvaila, ir jausdama mūsų simpatijas Lenkijos kraštui, nenukreipia mūsų per Varšuvą, už ką mes jai liekame tikrai dėkingi ir pasižadame atvažiavus jai nupirkti ledų.
Antras sustojimas – rugiuose prie bedugnės. Bedugnės, teisybę sakant, neradome, bet rugių buvo daug, vėl gelbėjome Lenkiją nuo gaisrų tikimybės, tikimės, kad tie gražūs rugiai skirti vidaus rinkai, nors šito mes turbūt niekada ir nesužinosime. Skuodžiame toliau.
Naktis, sutemo, bet toliau važiuojame užtikrintai. Ypatingų nuotykių nenutinka, bet dėl to neliūdime, nes važiuoti per Lenkiją jau yra nuotykis, ar gali norėti daugiau? Pasirodo galima: dėkojame šunų ant kelio nepartrenkimo dievui, kad šį kartą šis buvo gailestingas mūsų automobiliui.
Pusę valandos dalinamės patirtimi iš savo gyvenimo apie vos nepartrenktus daiktus, objektus keliuose. Priverstinai stojame Lenkijos–Slovakijos pasienyje. Ne, mūsų niekas nestabdo, ir muitininkų čia nėra, tiesiog paskutinį kartą bandome sumažinti gaisrų tikimybę Lenkijos miškuose.
Ir pagaliau – Slovakija!Nuo sienos ne daug jau beliko iki mūsų tikslo – kalnų miestelio Tatranskos Lomnicos. Onutė ir toliau neklysdama pasakoja kur pasukti, žino ir greičio apribojimus, matyt, jau ne kartą yra čia buvusi.
Švinta. Įvažiuojame į kempingo teritoriją, statome palapinę. Plojame rankomis ir dainuojame. 5:30 mes jau vietoje. Atvažiavome pakankamai greitai, atsižvelgiant į tai, kad greitį viršijome tik gyvenvietėse, o maksimalus mūsų greitis buvo 110km/h.
Skambiname kitam ekipažui. Jie dar Lenkijoje, gal jų „Onutė“ ne tokia tobula kaip mūsų, tad belieka susitaikyti su tuo, kad su jais pabendrausime tik ryte.
Dar kartą tenka susitaikyti, šį kartą su tuo, kad vis tik bendrausime jiems atvažiavus, ne tik ryte, mat krepšyje, kurį jie mums įdėjo, yra jų miegmaišiai. Nekas... Bendrakeleiviai eina miegoti į palapinę, o aš sau guolį klojuosi automobilyje. „Onutę“ įtaisome dėtuvėje (liaudiškai „bardačioke“).
Už geros valandos išgirstu barbenimą į langą. 7:00 atvyksta antras ekipažas: gauna savo miegmaišius iš mašinos, keletą frazių iš „pietų parko“, kurių, deja, necituosiu. Apsiverčiu ant kito šono, dar kartą padėkoju dievui už nuostabią šalį – Lenkiją – ir po truputį pradedu snausti...
