Teismams galutinai išaiškinus, kad buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Vytautas Giržadas turi grįžti į darbą, o jo buvusiam viršininkui Vitalijui Gailiui, pirmojoje instancijoje prisiteisusiam piniginę kompensaciją, pridūrus, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė esą jį neteisėtai spaudė atleisti pavaldinį, vėl aiškėja, kad šalyje svarbiausia valdyti... poligrafą.
Savo spaudos konferencijoje ketvirtųjų kadencijos metų proga D. Grybauskaitė išdidžiai pareiškė, kad melo detektoriaus rodmenys išlieka, kad ir ką nutartų teismai: „Savo nuomonę galėčiau taip pristatyti: melo detektoriaus rodmenų abiejų pareigūnų atžvilgiu nei prokuratūra, nei teismas panaikinti negali. Jie išlieka“, – šią vasarą žiniasklaidai teigė šalies vadovė. Tiesa, vienam iš jų to nepakeičiamo aparato rodmenys buvo palankūs, o galiausiai tarnybos, vykdžiusios tikrinimą šiuo svarbiu įrenginiu, teismuose susipainiojo – ar tai buvo operatyvinė veikla, ar dar kas nors ir kam to išvis reikėjo.
Priminsiu, kad tie garsieji rodmenys, pasak Valstybės saugumo departamento (VSD) iškiliųjų seklių, reiškė, jog minėti pareigūnai „galėjo sakyti netiesą“ ir galbūt būtent jie nutekino „Lietuvos rytui“ informaciją apie „Snorą“, kurio milijardų ir šiandien kažkur kažkaip neva ieško nepigūs užsienyje samdyti ekspertai.
Praėjusios kadencijos Seimo Antikorupcijos komisija mėgino narplioti tą „Snoro“ reikalų nutekinimo istoriją, paremtą painiomis VSD ir Generalinės prokuratūros vadovų melagystėmis, vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio ir jį niekuo dėtu paskelbusios prezidentės sunkiai šifruojamais signalais. Tai, kaip įprasta mūsų demokratijos praktikai, niekam neturėjo jokio poveikio – slapta, formaliai teisėta ir ne jūsų reikalas, o nepalankias kokiems nors viršininkams išvadas įsirėminkite nors tualete.
Panaikinus teisę dirbti su slapta informacija, abiem minėtiems poligrafo „pacientams“ teko atsisveikinti su pareigomis. Tai išbandyta susidorojimo taktika, kurią VSD ligi šiol naudojo, laikydamas ant trumpo pavadžio valdininkus, diplomatus, Seimo narius ir net teisėjus. Labai patogu – surašai slaptą pažymą, kad tas ar anas nepatikimas, ir tas ar anas niekada nesužinos, kodėl nepatikimas, niekam nepasiskųs.
Teismui ligi šiol skųstis buvo galima nebent teoriškai. VSD iki šiol reikalavo (ir jo buvo klausoma), kad teoriškai nepriklausomų teismų pirmininkai organizuotų leidimų dirbti su slapta informacija teisėjams išdavimą, kurio, remdamiesi niekam neprivaloma rodyti slapta informacija, galėjo ir neišduoti. Viską šįkart kiek „sugadino“ Konstitucinis Teismas – 2013 metų liepos 3 dieną ėmė ir paskelbė nutarimą, kuris gali kiek apriboti nematomojo fronto karių siautėjimą, formuojant šalies kadrų politiką ir renkantis teisėjus, kurie tikrins, ar ta jų slapta informacija, suguldyta į pažymas, nėra iš trijų rankovių iškratytas spekuliacijų rinkinys. Nutarta, kad teisėjai tiesiog turi teisę susipažinti su visa reikalinga sprendimui priimti informacija – be atskiros žvalgų malonės. Ir, atsitik tu man taip, tokia nelaimė žvalgus ištiko būtent nagrinėjant V. Gailiaus bylą. Svarbi priežastis laikyti šį nedorėlį dvigubai nusidėjusiu žvalgybinei bendruomenei....
Vis dėlto nežinia, ar šis, tarsi ir rezonansinis atvejis, kai byla pasisuka ne pagal VSD dūdą, lems ką nors reikšmingo. Mažai tikėtina, kad VSD ir jo paslaugomis naudotis savo žaidimuose linkusi prezidentūra taip lengvai pasiduos. „Rodmenys išlieka“, išverčiant į žmonių kalbą, turbūt reiškia, kad leidimo dirbti su slapta informacija VSD V. Giržadui sieks žūtbūt neduoti, o gal net vėl siūlys pasitikrinti poligrafu?. Nieko naujo – tokį nepakeičiamą „netikėlių“ dorojimo įrankį iš rankų paleisti graudu ir liūdna ne tik VSD ir ją šefuojančiai, o gal jo šefuojamai (?) – kas ten dabar supras – prezidentūrai.
Įdomu, ką dabar sakys prezidentė? Įprasta, kad šios politikės pataikūniška aplinka bylas dėl „pasikėsinimo įžeisti“ jos didenybę inicijuoja tuomet, kai koks nors pakrikusių nervų, niekam nežinomas žmogelis atsiunčia į elektroninį paštą piktą laišką, kurio šalies vadovė net negauna. Dabar nusikaltimu ją viešai kaltina Seimo narys – ir kas bus? Kalbėsime ar mojuosime teismo „išniekintais“ poligrafo popierėliais? Nors, kam čia baisiai įdomu – rinkimų kampanijoje, kurios būgnai jau dunda, visokie ten šnipų karai daugumai balsuotojų menkai tėra įdomūs.
Pakaks griežčiau pasisakyti, nubausti dar porą anoniminių įžeidikų, inicijuoti prieš pat rinkimus kokios nors rezonansinės bylos forsavimą, ir viskas bus gerai. Pagaliau teismų (tegul ir skelbiančių galutinius verdiktus) reitingai ne tokie aukšti kaip prezidentės, tad vienišos kovotojos už teisybę įvaizdžio veidrodis tik truputį apsibraižo, o viešųjų ryšių grimas konkurencinės tuštumos sąlygomis lieka iš esmės visagalis.
Negana to, stebint kai kuriuos etatinių VSD autoriteto gynėjų ir saugotojų viešojoje erdvėje viražus darosi labai smagu. Neseniai, dėl žinomų istorijų priimtus teismų sprendimus jie kvietė vykdyti be išlygų, kuo skubiau, net jei reiktų jėgos ir kraujo, o štai V. Giržado atveju imama sakyti: taip, bet... moralė, logika, sveika nuovoka ir pan.
O tas kompensacijas už „nedidelį darbo broką“ juk valstybė sumokės. Juk valstybės pamatai, kurių be teisės valdyti valstybę ir vykdyti teisingumą slaptomis pažymomis, VSD negali sėkmingai saugoti – brangesni. Gi visas tas moralines karteles galima kilnoti ir lankstyti įstrižai, jeigu tik tikslas yra pripažįstamas labai šventu. Pavyzdžiui – apsaugoti moralinį autoritetą.
