Velionis Albanijos Liaudies Respublikos vadovas Enveras Hoxa turėjo saugumo viziją. Per dešimtmetį nuo 1970 m. jo potvarkiu Albanijoje buvo pastatyta nuo 800,000 iki 1 milijono slėptuvių (arba po vieną trims šalies gyventojams) bei nupirktos apie 16 tonų cheminio ginklo reagentų – iprito, garstyčių sieros ir pan.
Taigi, jeigu Albaniją būtų užpuolęs kuris nors iš E. Hoxos priešų – JAV, Sovietų Sąjunga ar Federacinė Jugoslavijos Respublika, -- jiems visiems būtų riesta. Priešai nepuolė, Hoxa mirė, o rinkos ekonomikoje gyvenantys Albanijos piliečiai bunkerius kaip meno kūrinius eksponuoja parodose, naudoja reklamai, arba juose džiausto skalbinius – žodžiu praktiškai pritaiko.
Lietuva – ne Albanija, nors šaltojo karo laikų slėptuvių čia irgi būta. Nors mažiau, bet – didesnių ir įrengtų ne šalia gyvenamųjų pastatų, o po gyvenamaisiais namais. O jeigu kokio daikto akivaizdžiai nematyti, tai ir galvojama apie jį rečiau.
Paskutinįsyk apie civilines slėptuves šią vasarą užsiminė Vilniaus miesto savivaldybė, beje, papasakodama ir neįtikėtiną istoriją – antrąkart surengtame civilinių slėptuvių privatizavimo aukcione neatsirado nė vieno pirkėjo, nes tai yra nepatraukli prekė.
Keista, tiesa, juk slėptuvės, išvertus į rinkos kalbą, yra pigus nekilnojamasis turtas, tinkamas komercinei veiklai sostinės centre.
Komentuodami aukcionų nepopuliarumą Vilniaus savivaldybės darbuotojai tuomet aiškino, jog verslas ir slėptuvės nėra patys geriausi draugai, nes pastarųjų speciali civilinės saugos paskirtis varžo jose bet kokią komercinę veiklą – ten net prekių negalima sandėliuoti. Todėl Vilniaus savivaldybė sieksianti pakeisti šio nekilnojamojo turto paskirtį ir tik tuomet slėptuves parduoti aukciono būdu.
Nuo 1999 metų VĮ Valstybės turto fondas yra perėmęs 75 slėptuves, iš jų 47 jau parduotos. Dalis perduotų slėptuvių, esančių Vilniaus mieste, buvo išbrauktos iš civilinės saugos slėptuvių sąrašo.
Kauno mieste parduotos slėptuvės nebuvo išbrauktos iš šio sąrašo, todėl pardavimo sąlygose buvo nurodoma, kad pirkėjas privalo išlaikyti slėptuvės paskirtį bei sudaryti apsaugos ir priežiūros sutartį su apskrities viršininko administracijos Civilinės saugos departamentu.
Valstybės turto fondas privatizacijai taip pat rengia tris slėptuves sostinės Geležinio Vilko g., kurių naudojimo paskirtis taip pat nebus pakeista. Paprastais žodžiais tariant, netrukus aukcionuose vėl turėtų pasirodyti naujų komercinės paskirties objektų už palyginti nedidelę kainą, nes tradiciškai šie objektai yra laikomi nepaklausiais. Jeigu tas turtas toks nepopuliarus, kaip aiškina jo dabartiniai valdytojai, aukcione galima būti vieninteliu tokio turto pirkėju, o tai jau labai patrauklu. Tad pasvarstykime, ar tikrai toks jau siauras šio nekilnojamojo turto paskirties apynasris?
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM vedėjo Viktoro Burbulio aiškinimu, departamento reikalavimai paprasti – stichinės ar kitokios nelaimės metu slėptuvėse turi galėti prisiglausti žmonės. Ekstremalių situacijų, o tokia laikoma net ilgai trunkanti „kiaušinio dydžio ledų kruša“, metu verslas slėptuve turi virsti per 2-12 valandų, todėl tos patalpos negali būti užverstos prekėmis. Sėkmingais slėptuvių pritaikymo kitokiai veiklai pavyzdžiais jis vardija ne tik storapadžių picų mėgėjams nostalgiją keliančią „Ritos slėptuvę“, bet ir Vilniaus statybos kolegijoje įrengtą mokymo klasę.
Danijoje ir Norvegijoje, jo žodžiais, žmonių apsaugai nuo panašių negandų pritaikomi net naujai statomų namų požeminiai garažai. Papildų tereikia visai nedaug – kad į garažą galima būtų patekti laipteliais, o ne kopėčiomis, ir kad juose būtų gera ventiliacija.
Kokį verslą galima būtų pradėti slėptuvėse jas įsigijus, pasiteiravau portalo www.spekuliantai.lt. Jo rašytojai siūlė rengti boulingą, jei pakaks ploto, steigti barus, klubus, lošimo namus arba tiesiog nuomoti patalpas baliams ir renginiams. Buvo ir įdomių pasiūlymų nuomoti patalpas roko grupėms ar net įrengti šaudyklą.
Vargu ar šias idėjas būtų lengva įgyvendinti, nors tokių verslų vargai su slėptuvėmis neturi nieko bendra. Slėptuvių patalpos dažniausiai yra po gyvenamaisiais namais, tad „triukšmaujantys“ verslai turėtų gauti kaimynų sutikimo parašus, o po to kasvakar tikėtis policijos vizitų, net jeigu patalpose būtų įrengta puiki garso izoliacija. Buvo minimas ir labai tylus biznis -- šampinjonų auginimas, tik tokią veiklą gyvenamajame name turėtų leisti arba uždrausti higienos inspekcija.
O štai keli variantai verslų, kuriems slėptuvės ypač tiktų – savitarnos skalbykla, interneto kavinė, ar net pirtis su nedideliu masažo salonu. Slėptuvėse galėtų įsikurti ir mini sporto centrai (jų ventiliacija, beje, būtų rimtas galvosūkis) bei biurai, kuriuose plušėtų darbuotojai, neturintys tiesioginių kontaktų su klientais.
Akivaizdu, kad patraukliausias nekilnojamasis turtas tampa tada, kai jame galima įrengti būstą. Tačiau slėptuvėse nėra langų, todėl reikėtų ieškoti ypatingo kliento, kuriam langai nėra būtini. Tokiose patalpose vyrautų temperatūra, kuri žiema nėra labai žema, o vasara labai aukšta, todėl jų gyventojai galėtų sutaupyti dukart – pirkdami pigesnį nekilnojamąjį turtą ir mažiau mokėdami už šildymą. Turint galvoje, kad nuomojamų pigių butų Vilniuje trūksta, toks būstas galėtų generuoti santykinai didelę grąžą. Tačiau norint paversti slėptuves gyvenamosiomis patalpomis tektų keisti jų statusą, o tai ne visuomet įmanoma.
Kad ir kaip ten būtų, aš asmeniškai jau susitariau su banku dėl kredito ir dabar lūkuriuosiu, kuomet tos „nepatrauklios“ Vilniaus savivaldybės slėptuvės vėl pasirodys aukcione. Nenorit – nepirkit, aš imsiu dvi!
Matas Macijauskas yra bendrovės „Eika“ analitikas
