Prabangus automobilis, pilnas pažangiausios technikos, apie kurios egzistavimą eiliniai piliečiai nėra net girdėję, kvapą gniaužiančios misijos egzotiškiausiuose pasaulio kampeliuose ir pritrenkiančių gražuolių kompanija. Tokį šnipų gyvenimo vaizdą kuria populiarioji kultūra, visų pirma filmai apie garsųjį agentą Džeimsą Bondą.
Pasirodo, šiuo atveju Holivudo vaizduojamas pasaulis nėra taip jau smarkiai nutolęs nuo realybės: kaip 2006 m. BBC radijo interviu teigė du Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos agentai, jų gyvenimo būdas yra gana prabangus, pilnas nuotykių ir kelionių. Vis dėlto pastaruoju metu ir populiariojoje kultūroje, ir realiame pasaulyje galima pastebėti tam tikrą šnipų kulto nuosmukio tendenciją. Džeimsas Bondas kiekviename filme darosi vis panašesnis į paprastą mirtingąjį, o realybėje veikiantys jo kolegos sulaukia vis daugiau neigiamo žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Ar šie įvykiai tėra atsitiktiniai sutapimai, o galbūt mes esame istorinio lūžio liudytojai? Galbūt tai šiuolaikinės socialiniais tinklais apraizgytos visuomenės, kurioje informacija sklinda žaibo greičiu, o privatumas vaidina vis menkesnį vaidmenį, protestas prieš elitinę ir slaptą šnipų kultūrą?
Nors šnipinėjimas kaip viena iš karo priemonių yra žinomas nuo seniausių laikų, tikrai svarbią reikšmę jis įgijo tik XIX amžiuje. Jo vaidmuo sustiprėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai informacijai perduoti pradėtas naudoti radijas, o karinės žvalgybos aukso amžiumi neabejotinai galima vadinti šaltąjį karą. Nors šiuo metu nevyksta jokie globalūs konfliktai, gausybė lokalių karų ir nesibaigianti įtampa tarptautinėje bendruomenėje lemia, kad slaptųjų tarnybų vaidmuo išlieka itin svarbus. Vis dėlto šios tarnybos, visose srityse didėjant skaidrumo ir atvirumo reikalavimams, taip pat yra priverstos atsisakyti dalies savo privatumo ir tapti labiau atskaitingos visuomenei. Žiniasklaidai jau seniai nėra tabu nagrinėti šnipų veiklą ir kvestionuoti jų metodus, todėl veikiausiai kiekvienas yra girdėjęs apie bent vieną skandalą, susijusį su keturiomis įtakingiausiomis pasaulio slaptosiomis tarnybomis: Didžiosios Britanijos slaptąja žvalgybos tarnyba (MI6), JAV centrine žvalgybos valdyba (CŽV), Rusijos federaline saugumo tarnyba (FST) ir Izraelio „Mossad“.
Akivaizdžiausias pavyzdys, kad visuomenės siekis daryti įtaką slapčiausioms vyriausybės politikos sritims vis stiprėja, yra kova su terorizmu: kariniai veiksmai prieš nevalstybinius veikėjus, kuriuose žvalgyba vaidina vieną svarbiausių vaidmenų. Pagrindinė veikėja čia yra CŽV, įkurta 1947 m. garsiuoju Nacionalinio saugumo aktu ir dėl itin dažno vaizdavimo populiariojoje kultūroje esanti veikiausiai pati įžymiausia pasaulyje. Vis dėlto ji yra ir, ko gero, labiausiai kritikuojama iš visų keturių didžiųjų tarnybų. Aštrios kritikos CŽV sulaukė dar šaltojo karo metais dėl veiksmų Vietname bei periodiškai planuotų ir bandytų įvykdyti pasikėsinimų į Kubos lyderį Fidelį Castro. Didelis smūgis tarnybos įvaizdžiui buvo suduotas per Votergeito skandalą: susikompromitavęs JAV prezidentas Richardas Nixonas mėgino ją panaudoti siekdamas sukliudyti Federalinio tyrimų biuro vykdomam tyrimui. Šie įvykiai paskatino CŽV labiau atsiverti visuomenei ir pamėginti įdiegti jai žvalgybos kaip teisėtos ir kontroliuojamos veiklos sampratą.
Vis dėlto nė vienas iki šiol buvęs skandalas savo mastu ir galimais padariniais neprilygsta pastaruoju metu itin didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlusiai kovai su terorizmu, o tiksliau, metodais, kuriuos joje dalyvaudama naudoja CŽV. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių JAV tvyrojusi įtampa ir piliečių keršto troškimas netiesiogiai įgalino CŽV imtis griežtų priemonių kovoje su teroristine „Al Qaeda“ grupuote, kuri laikoma atsakinga už šiuos išpuolius. Kaip tik tada slaptosios JAV tarnybos „nusimovė pirštines“ ir pradėjo veikti itin tiesmukai ir agresyviai. Kova su terorizmu, be abejonės, yra nauja paradigma: kovojama ne su valstybėmis, o su nevalstybiniais veikėjais (grupuotėmis), kurių pirminis atakos tikslas yra civiliai, todėl tarptautinės teisės normos (pirmiausia Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir civiliais) buvo atmestos kaip netinkamos precedento neturinčiai situacijai, o CŽV suteikta kaip niekada plati veiksmų laisvė, apie kurią JAV bei pasaulio visuomenė neturėjo adekvataus supratimo. Iki tol tik itin retais atvejais naudoti ypatingieji perdavimai (extraordinary renditions) tapo kone pagrindine priemone informacijai iš terorizmu įtariamų asmenų išgauti. Ypatingieji perdavimai, kritikų vadinami kankinimu per įgaliotinį (torture by proxy), yra praktika, kai įtariamasis tardyti iš vienos valstybės jurisdikcijos yra perduodamas kitos valstybės jurisdikcijai. JAV atveju įtariami terorizmu asmenys dažniausiai yra perduodami į šalį sąjungininkę, kurios slaptosios tarnybos naudoja kankinimus kaip tardymo būdą. Pagrindinė CŽV partnerė šioje veikloje yra Egipto žvalgybos tarnyba „Al-Mukhabarat Al-Ammah“, pagarsėjusi brutaliais apklausos metodais. Kitos dažnos ypatingojo perdavimo kryptys yra Marokas, Jordanija ir netgi Sirija, kurios politiką JAV oficialiai smerkia, – visos šios šalys nuolat sulaukia kritikos dėl žmogaus teisių nepaisymo. Taigi atlikdama ypatingąjį perdavimą CŽV iš esmės siekia tik vieno – „užsakyti“ kankinimo paslaugas, kurios JAV teritorijoje yra nelegalios. Tokia praktika pažeidžia tarptautinės teisės nuostatas, draudžiančias perduoti įtariamuosius valstybėms, kuriose jiems gali būti taikomi kankinimai ar nežmoniškas elgesys. Be abejo, visa tai vyko ne be aukščiausiosios JAV valdžios žinios: po rugsėjo 11-osios įvykių šalies viceprezidentas Dickas Cheney's pareiškė, kad vyriausybei metas „pereiti į tamsiąją pusę“.
Vis dėlto ypatingieji perdavimai tėra tik viena naujosios paradigmos, naudojamos kovoje su terorizmu, dalis. Kita dalis, sukėlusi didžiulį skandalą visame pasaulyje, yra slaptųjų CŽV kalėjimų kūrimas. Garsiausias atvejis yra Gvantanamo bazė Kuboje: teritorija tariamai nepriklauso JAV jurisdikcijai, todėl draudimas kankinti įtariamuosius joje negalioja. Teigiama, kad CŽV turėjo ar tebeturi panašių slaptųjų kalėjimų kai kuriose šalyse savo sąjungininkėse, tarp jų ir Lietuvoje. Be abejo, didžiosios dalies jų buvimas lieka neįrodytas. Šių kalėjimų steigimas yra gana rimtas ir rizikingas žingsnis CŽV, pripratusiai žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Paprastai ši tarnyba siekdavo savo tikslų teikdama finansinę paramą ir apmokydama įvairias sukilėlių grupuotes – devintame dešimtmetyje, siekdama nuversti valdžią Nikaragvoje, CŽV netgi buvo sukūrusi vadovėlį „Psichologinės operacijos partizaniniame kare“ (Operaciones sicológicas en guerra de guerrillas), skirtą sukilėliams mokyti. Vis dėlto kovos su terorizmu pobūdis lėmė, kad CŽV teko pačiai teptis rankas ir imtis priemonių, kurios gali būti tiek teisiškai, tiek morališkai kvestionuojamos. Dėl tokių atvirų tiesioginių veiksmų šiai slaptajai tarnybai nepavyko išsisukti taip lengvai kaip iki šiol: pavyzdžiui, nagrinėdamas Nikaragvos bylą prieš JAV, Tarptautinis teisingumo teismas taip ir nesugebėjo įrodyti, kad JAV vykdė efektyvią sukilėlių kontrolę, nepaisant minėtų vadovėlių. Tačiau Gvantanamo ir kitų slaptųjų kalėjimų atveju CŽV kaltė buvo akivaizdi, ir tai sudavė rimtą smūgį šalies įvaizdžiui.
JAV pareigūnams teko susidurti su dilema: dėl milžiniško visuomenės spaudimo uždarius slaptuosius kalėjimus iškilo klausimas, ką daryti su ten laikomais kaliniais. Įdomiausia, kad didžiausi CŽV kovos su terorizmu veiksmų kritikai yra buvę jos darbuotojai, kurie tiesiogiai susidūrė ne tik su naudojamų metodų nemoralumu, bet ir su jų neveiksmingumu. Kaip teigia patyrę CŽV tarnautojai, informacija, išgauta kankinant, dažniausiai nėra patikima, daug didesnės sėkmės galima sulaukti naudojant tardymo metodus, kurie yra pagrįsti asmeninio ryšio su tardomuoju užmezgimu.
Į kovą su terorizmu skeptiškai žiūri ir britų Slaptoji žvalgybos tarnyba, visuomenei geriau žinoma kaip MI6. Kaip teigia vienas iš buvusių jos aukštų pareigūnų Nigelis Inxteris, terorizmo keliamas pavojus yra pernelyg sureikšminamas, Britanijos ateičiai gerokai svarbiau yra klimato kaita ir pandemijos, tai stebėti šiuo metu yra tarnybos prioritetas. Maža to, jis, kaip ir nemažai kitų buvusių Britanijos šnipų, tvirtina, kad invazija į Afganistaną, laikyta vienu svarbiausių kovos su terorizmu elementų, buvo vienas iš veiksnių, sukėlusių revanšistines musulmonų nuotaikas ir padidinusių terorizmo grėsmę šalies viduje.
MI6 galėtų būti laikoma pavyzdine slaptąja tarnyba: sukurta 1909 m. Vokietijos imperijai šnipinėti, ji yra ne tik pati seniausia iš didžiųjų tarnybų, bet ir rečiausiai minima žiniasklaidoje (jei neskaičiuosime istorijų apie Džeimsą Bondą). Agentūros sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių yra akivaizdus. Suvokdama informacinio amžiaus iššūkius, MI6 tapo gerokai atviresnė visuomenei: jos vadovų vardai yra laisvai prieinami, agentūra turi savo internetinį puslapį ir viešųjų ryšių specialistų. Vis dėlto jai saugoti savo privatumą sekasi nepalyginti geriau nei kitoms agentūroms (CŽV ar „Mossad“), kurios ėmėsi panašių viešumo priemonių: MI6 šnipai ir jų užduotys visada lieka paslaptyje.
Taigi ar informacinių technologijų amžius tikrai yra grėsmingas slaptosioms tarnyboms? O galbūt problema slypi šių agentūrų siekyje plėsti savo galias ir nesugebėjime laikytis įprastinių veiklos metodų? Šis klausimas bus nagrinėjamas antroje straipsnio dalyje: joje bus kalbama apie rusų FST ir Izraelio „Mossad“.
