Hypergarsinis eksperimentinis aparatas Falcon 2
Nei daugiau, nei mažiau – greičiausias skraidantis aparatas, kada nors sukurtas amerikiečių kariuomenės. Falcon 2 – eksperimentinis raketinis nuotolinio valdymo sklandytuvas, suprojektuotas judėjimui 22 Machų greičiu.
Jo idėja slypi tame, kad toks sklandytuvas turėtų pasiekti bet kokį planetos tašką ir nugabenti ten bombų krovinį per vieną valandą. Būtent tam DARPA ir sukūrė šį lengvą, tačiau patvarų sklandytuvą. Tiesa, šiai dienai bandymai vyksta ne taip, kaip norėtųsi, tačiau programa ir toliau vystoma.
X-51 Waverider
X-51 Waverider buvo sukurta bendradarbiaujant Boeing ir Pratt&Whitney Rocketdyne. Jis sukonstruotas taip, kad galėtų įveikti 6 Machų greitį – tai gerokai viršija visų šiuo metu egzistuojančių karinių lėktuvų galimybes.
Šis lėktuvas paleidžiamas į atmosferą iš bombonešio В-52 ir vėliau išnaudoja savo angliavandeniliu varomą variklį pagreitėjimui iki hypergarsinių greičių. Galutinis X-51 Waverider bandymas bus vykdomas šiais metais.
RQ-3 Darkstar
Mūsų laikais apie karinius bepiločius lėktuvus kalbama daug, tačiau pati koncepcija nėra kažkuo nauja. Lockheed-Martina tapo šios šakos pionieriai dešimtajame dešimtmetyje, kai dirbo ties projektu, kurio kodinis pavadinimas buvo „DarkStar“.
Tai buvo ypatingumo slaptumo misija, kuria buvo siekiama sukurti bepilotį žvalgybinį lėktuvą su stealth-galimybėmis. Nors projektas buvo uždarytas 1998 metais, sklando gandai, kad jis buvo atnaujintas „juodosioms operacijoms“, ir RQ-3 Darkstar panaudotas 2003 metų invazijos į Iraką metu.
Sukhoi SU-47
Vienas iš geriausių Rusijos karinių lėktuvų – Sukhoi SU-47 – eksperimentinis viršgarsinis naikintuvas. Unikali fiuzelažo aerodinamika suteikia SU-47 beprecedentį manevringumą, išvystant daugiau nei 1 Macho greitį.
Nors naikintuvas niekada nepasiekė masinės gamybos stadijos, Sukhoi pabandė parduoti savo lėktuvą atviroje ginkluotės rinkoje.
Northrop XB-35
Aerodinamikos menas nuolatos vystosi. Ir mokslininkai, sužinodami vis daugiau apie lėktuvo santykį su oro srovėmis ir kitais faktoriais, vis gerina savo kuriamų oro aparatų formas. Viena iš esminių naujovių lėktuvų dizaine atsirado penkto dešimtmečio pabaigoje, kai buvo sukurta „skraidančio sparno“ koncepcija. Jausdami mažesnį pasipriešinimą, šie lėktuvai yra gerokai efektyvesni kuro prasme.
JAV ginkluotosios oro pajėgos kartu su koncernu Northrop šios koncepcijos pagrindu pradėjo kurti bombonešį. Darbų rezultatas – nuostabusis XB-35, kuris atliko daugybę bandomųjų skrydžių, kol neišaiškėjo techninės problemos, kurios sustabdė projektą.
Boeing X-37B
Kai nebeliks galimybių kariauti Žemėje, konfliktai neišvengiamai persikels į kosmosą. Šį teiginį galima pagrįsti ir Boeing X-37B kūrimu – bendru NASA ir JAV gynybos ministerijos projektu. Po vienkartinio raketinio greitintuvo pagalba įvykdomo paleidimo į kosmosą X-37B atsiskiria ir gali mėnesį praleisti Žemės orbitoje.
Visos misijos su X-37B dalyvavimu yra griežtai slaptos. Todėl niekas nieko nežinoma, ką gi šis Boeing veikia kosmose.
Vought V-173
Pavadintas „Skraidančiu blynu“ Vought V-173 buvo vienas iš neįprastų eksperimentinių orlaivių Antro pasaulinio karo metu. Su savo apvaliu dizainu ir dviem milžiniškais propeleriais jis buvo suprojektuotas tam, kad skraidytų dideliu greičiu – gerokai didesniu, nei tuo metu skraidė visi kiti lėktuvai.
Vought V-173 pasižymėjo neįtikėtinų manevringumu, buvo itin tvirtas – po vieno iš bandomųjų skrydžių jis apsivertė ir nusileido iš esmės aukštyn kojomis, bet nepatyrė jokių rimtų pažeidimų. Ir vis dėlto lėktuvui nebuvo rastas praktinis panaudojimas, todėl projektas buvo užmirštas.
Tupolev TU-95LAL
Atomo skaidymas atvėrė naujus horizontus karo mene, tačiau pačios branduolinės technologijos galimybės viršijo atominių bombų naikinamąją galią. Visi mes žinome, kad branduolinė energija sukėlė revoliucija povandeninių laivų srityje, tačiau Sovietų Sąjunga bandė panaudoti ją ir lėktuvuose.
1961 metais buvo paleistas Tupolev TU-95LAL – bombonešis, modifikuotas nedidelio branduolinio reaktoriaus panaudojimui – kaip kuro šaltiniui. Po keturiasdešimties bandomųjų skrydžių programa buvo užkonservuota saugumo sumetimais.
Ryan X-13 Vertijet
Vertikalus kilimas ir nusileidimas visą XX amžių jaudino konstruktorius. Faktas, kad tradiciniams lėktuvams reikalingas ilgas įsibėgėjimas ir pakilimo juostos, gerokai sumažina jų efektyvumą mūšio lauke. Vienas iš protingiausių ir unikaliausių bandymų išspręsti šią problemą buvo atliktas 1953 metais, kai JAV karinis jūrų laivynas paprašė Ryan Aeronautical sukurti lėktuvą, kuris galėtų kilti vertikaliai, pereiti į horizontalų skrydį, o vėliau galėtų vertikaliai nusileisti. Iš viso buvo pastatyti du tokie X-13 lėktuvai, ir projektas buvo įšaldytas.
Aerociklas De Lackner HZ-1
Žvalgyba yra vienas iš pagrindinių oro pajėgų uždavinių, tačiau viso lėktuvo panaudojimas vietovės žvalgybai atrodo kaip neracionalus resursų panaudojimas. Arba bent jau taip galvojo De Lackner HZ-1, vienvietės skraidančios platformos, kūrėjai. Kariuomenė įsigijo keletą jų bandymams, tačiau paaiškėjo, kad jį valdyti yra labai sudėtinga.
