Julianas Assange'as – žmogus, vadovaujantis didžiausiam pasaulyje informacijos nutekinimo tinklalapiui, mano, kad pasauliui būtinas visiškas atvirumas ir skaidrumas, tačiau savo gyvenimą slepia.
„WikiLeaks“ internete pasirodė prieš ketverius metus. Šį tinklalapį kuria disidentai, žurnalistai, akademikai, technologijų specialistai ir matematikai iš viso pasaulio, naudodamiesi technologijomis, kurios neleidžia nustatyti originalių nutekintos informacijos šaltinių.
Tačiau yra ir kita pusė: žmogus, kuris siekia visiško skaidrumo, duodamas tuos itin retus interviu apie save vengia kalbėti. Praeityje tie interviu vargu ar vyko akis į akį. Tuo paslaptingumu yra užsikrėtę ir artimi jam žmonės. Viena moteris, sutikusi pabendrauti su sąlyga, kad liks anonimė, pasakoja gyvenusi Melburne tame pačiame name kaip ir J. Assange'as 2007 metais, kai „WikiLeaks“ dar tik pradėjo plėtoti savo veiklą.
Tame name buvo pilna lovų, viena stovėjusi net virtuvėje. Ta moteris miegojusi ant čiužinio viename kambaryje su J. Assange'u. Naktį pabudusi ji neretai pamatydavo jį sėdintį prie kompiuterio. Jis dažnai pamiršdavo miegą ir valgį, ant sienų rašė matematines formules, o jo kambaryje degė tik raudonos spalvos lemputės. Jis irzo galvodamas, kad žmogaus organizmui reikia maisto keletą kartų per dieną, ir bandė eksperimentuoti valgydamas kartą per porą dienų, kad produktyviau darbuotųsi. „Jis visada būdavo labai susikaupęs“, – sakė moteris.
2010 metų gegužę pavyksta pakalbinti J. Assange'ą jo gimtajame mieste Melburne. Žurnalistui tarpininkaujantis asmuo duoda nurodymus: „Nekvieskite taksi, sustabdykite gatvėje; išjunkite mobilųjį telefoną prieš sėsdamas į taksi, ir geriausia būtų, jeigu išimtumėte iš jo elementus“.
Štai ir J. Assange'as – aukštas, lieknas, išbalęs vyras žilais plaukais. Jis atrodo labai pavargęs. Vilki suglamžytais tamsiais drabužiais, kokius paprastai dėvi studentai, avi auliniais batais. Ant nugaros – kuprinė. Kai žurnalistas pasako, kad turi jam labai daug klausimų, jis atkerta: „Puiku, bet į pusę jų neketinu atsakyti“.
Ar Assange'as – jo tikra pavardė? Taip, atsako jis ir priduria, kad tokia pavardė įrašyta jo pase. „Ir kas ta pavardė?“ – paslaptingai priduria jis, ir pirmasis jo atsakymas ima kelti abejonių. Šio interviu metu tas pasas turbūt jau buvo galiojantis, nes imigracijos tarnybos pareigūnai Melburno oro uoste kartą pasakė, kad jo pasas bus anuliuotas, nes yra per daug sudriskęs. J. Assange'as prisimena, kad jo pasas porą kartų tiesiog buvo įkritęs į upę. Vieną kartą tai įvyko per stiprią liūtį Tasmanijoje.
Kodėl tada turėjo su savimi pasą? Jis atsako, kad turėjo visa, kas reikalinga išgyventi tris savaites. O paso reikėjo tapatybei įrodyti, kai skrido į Tasmaniją.
Argi jis neturi vairuotojo pažymėjimo? Atsakymas: „Nekomentuosiu“.
Ar teisingai piešiamas jo, kaip paslaptingo „WikiLeaks“ įkūrėjo, kuris nuolatos keliauja ir neturi nuolatinių namų, įvaizdis? Ar jo gyvenimas iš tiesų toks?
„Ar aš gyvenu paslaptingo žmogaus gyvenimą?“ – nustemba jis.
Ne, ar tiesa, kad jūs nuolat keliaujate?
Taip, tiesa.
Ar yra tokia vieta, kurią galėtumėte pavadinti namais?
Yra trys vietos, kur galėčiau apsistoti, jeigu susirgčiau. Šitaip aš suprantu namus.
Jis pasakoja, kad paskutinį pusmetį praleido Islandijoje. O kur bus ateinančius šešis mėnesius? „Priklauso nuo to, kokioje pasaulio vietoje būsiu labiausiai reikalingas. Mes esame tarptautinė organizacija. Sprendžiame tarptautines problemas“, – aiškina jis.
J. Assange'as pamini keturias vietas, tačiau įvardija tik dvi. Vieną Islandijoje, kitą – Kenijoje, kur yra praleidęs daug laiko, tai atvykdamas, tai išvykdamas, per pastaruosius dvejus metus. Kai atvyksta į Keniją, gyvena Nairobyje aptvertoje teritorijoje su kitais užsieniečiais, daugiausia gydytojais. Jis pirmą kartą atvyko į Keniją 2007–aisiais skaityti paskaitos apie „WikiLeaks“. Tada ten ir pasiliko? Atsakymas nuskamba taip: „Mmmm“. Gal jam ten labai patiko...
„Ten nuostabiausios reformų galimybės. Ten aštuntąjį dešimtmetį vyko revoliucija. Šalis tapo demokratiška tik 2004–aisiais... Aš labai greitai susipažinau su rimtais žurnalistais, žmogaus teisių gynėjais“.
Jis yra buvęs Sibire. Ar tai trečioji vieta?
„Norėčiau, kad taip būtų. Meškienos kepsniai skanūs“, – teigia jis.
Kodėl vykote į Gruziją?
Iš kur sužinojote apie tai?
Kažkur perskaičiau. Tai buvo gandas.
A, gandas.
Tačiau jūs ten buvote?
Geriau šito nekomentuosiu, nes Gruzija ne tokia jau reikšminga.
Nuolatos gyvendamas kaip tremtinys, o tai gali tapti įpročiu, jūs turbūt gebate viską stebėti iš šalies?
Tą gebėjimą žvelgti iš šalies, kurį teikia bendravimas su įvairiomis kultūromis, aš labai vertinu, nes tai leidžia daug aiškiau pamatyti šalies sandarą, nepriklausomai mąstyti. Nesidomiu šalies gyvenimo smulkmenomis. Koncentruoju dėmesį į rimtus dalykus. Australija pasižymi politiniu sąstingiu. Gerai, kol žmonės neprieštarauja. Kol žmonės neprieštarauja, kad Australija yra savotiškas anglosaksiškos šalies priemiestis.
Ar vėl galėtumėte gyventi vienoje vietoje?
Nemanau. Nelaikau savęs kompiuterių žinovu. Gyvenu intelektualų gyvenimą. Moku daugelį dalykų.
Pakrypus kalbai apie „WikiLeaks“ paviešintus dokumentus, žurnalistas klausia J. Assange'o, kaip jis supranta nacionalinį saugumą. „Mūsų tai nedomina. Mus domina teisingumas. Mes nesame nacionalinė organizacija, todėl mūsų nedomina nacionalinis saugumas“, – teigia J. Assange'as.
Kaip jis gali pateisinti tai, kad kiek galėdamas stengiasi slėpti savo asmeninį gyvenimą, nors teigia pripažįstąs visišką skaidrumą?
„Nieko nepateisinu, – atsako jis kiek šelmiškai. – Mums niekas niekada nėra atsiuntęs dokumentų, kurie apie mane nebūtų anksčiau publikuoti. Jeigu atsiųstų ir jie atitiktų mūsų kriterijus, išspausdintume“.
J. Assange'as iš „WikiLeaks“ pinigų negauna. Jis turi investicijų, bet apie tai nekalba.
J. Assange'as galėjo tapti matematiku. Jis ketverius metus studijavo matematiką, daugiausia Melburno universitete, su pertraukomis Australijos valstybiniame universitete Kanberoje, tačiau nė vieno nebaigė, nes nusivylė, kai sužinojo, kiek daug jo bendrakursių atliko mokslinius tyrimus bendradarbiaudami su JAV gynybos sistema. J. Assange'as teigia ilgai svarstęs, kol galiausiai 2007 metais metė studijas. Mat jau 2006 metų pradžioje kartu su kitais pradėjo kurti „WikiLeaks“ modelį.
Fizikų konferencijose, kuriose jis dalyvaudavo, sutikdavo žmonių, kurie buvo fizikai karjeristai: „Jų drabužiai, kūno judesiai ir, aišku, tie maišai ant nugarų anaiptol neteikė jiems pranašumo. Negalėjau jų gerbti kaip vyrų“. J. Assange'as pripažįsta, kad jis baisus cinikas. „Aš juodai nudažiau kiekvieną „kambario“, kuriame buvau, kampą, grindis, sienas ir lubas, kol liko tik vienas kampas. Turiu galvoje mąstymą. Man tai buvo priverstinis ėjimas, kaip šachmatuose, kai privalai ką nors daryti, kitaip pralaimėsi“, – aiškina jis.
Tai „WikiLeaks“ buvo priverstinis ėjimas?
Man atrodo, kad taip. Man nebebuvo likę kitokio pasirinkimo.
Kokį „WikiLeaks“ matote po dešimties metų?
Nenorėčiau, kad pasaulis toks būtų. Norėčiau, kad tokia būtų likusi pasaulio dalis.
Jis norėtų, kad visa žiniasklaida turėtų savus „WikiLeaks“ prototipus. Tada jo tinklalapis būtų nebereikalingas. Jis teigia, kad „WikiLeaks“ galėtų sukurti tokias sistemas visoms žiniasklaidos priemonėms.
Paklaustas, ar kada nors yra susitikęs su Rupertu Murdochu, J. Assange'as atsako: „Ne“.
