„Balsas.lt savaitė“ atskleidžia, kaip Aleksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje susidorojama su pasmerktaisiais.
Vienas iš garbingiausių svečių, neseniai Vilniuje sutiktų Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, buvo daugelyje Vakarų šalių paskutiniu diktatoriumi Europoje vadinamas Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka.
Tuo pat metu mūsų sostinėje lankėsi ir vienas labiausiai baltarusių lyderio nekenčiamų žmonių –56 metų pulkininkas Olegas Alkajevas, kuris penkiolika metų be pertraukos eidamas Minsko kalėjimo viršininko pareigas, vadovavo sušaudymo komandai, kuri vykdydavo mirties nuosprendžius, patvirtintus A. Lukašenkos.
Atskleidė tamsiąją pusę
O. Alkajevas geriausiai žino Baltarusijos prezidento juodąją gyvenimo pusę. Tų piktadarybių susikaupė tiek, kad pulkininkas, bijodamas keršto ir susidorojimo, su šeima paprašė politinio prieglobsčio Vokietijoje, kur atskleidė visą tiesą apie A. Lukašenkos užsakytas politines žmogžudystes.
Apmaudu, kad A. Lukašenka Lietuvoje sulaukė didesnio žiniasklaidos susidomėjimo nei jo oponentas, kurio spaudos konferencijos užsienyje sulaukia milžiniško žurnalistų antplūdžio.
O. Alkajevo autentiški liudijimai yra reikšmingi ir mūsų tautos istorijai, nes po to, kai buvo likviduotas Kauno „Centralas“ (sunkiųjų darbų kalėjimas − aut. past.), sovietų Lietuvoje mirties bausme nuteistus žmones veždavo į Minską, kur jiems būdavo įvykdomas nuosprendis. Todėl dabar iki menkiausių detalių įmanoma atkurti paskutinę kelionę, kurią atliko rezistentai, tariami šnipai, „tėvynės išdavikai“ bei pogrindžio verslininkai, nelegalūs stambaus masto prekiautojai užsienio valiuta ir juvelyriniais dirbiniais.
Šiuo metu O. Alkajevas gyvena Berlyno pakraštyje, pabrėžtinai vengdamas žiniasklaidos dėmesio. 2006 metais išleistoje knygoje „Sušaudymo komanda“, parengtoje su žinomu žurnalistu Pavelu Šeremetu, O. Alkajevas atskleidė ne tik didžiausią sovietų imperijos paslaptį, bet ir šių dienų mūsų kaimynės Baltarusijos politinio gyvenimo užkulisius, kaip buvo fiziškai susidorojama su opozicijos lyderiais ir nepaklusniais žurnalistais.
Kruvinas „teisingumo aktas“
Anot O. Alkajevo, šiuo metu Baltarusijoje mirties bausmė tebevykdoma pagal sovietinių laikų reglamentą, kuris apšlifuotas iki menkiausių smulkmenų. Anuomet SSRS per metus būdavo įvykdoma per 800 egzekucijų, tad ilgainiui susiformavo aukšto profesionalumo budelių kasta, kurią rengdavo nuo jaunystės iš armijos šauktinių, atrinktų ir ištreniruotų pagal vadinamąją kosmonautų programą.
Žinomas istorinis faktas, kaip 1964 metais už savo šeimos nužudymą mirties bausme buvo nuteistas dar penkiolikos metų neturintis leningradietis Arkadijus Neilandas. Du mėnesius kalėjime „Kresty“ sudaryti „sušaudymo komandos“, kuri įvykdytų mirties bausmę paaugliui.
Tuometis SSRS Aukščiausiosios tarybos pirmininkas Leonidas Brežnevas du kartus kreipėsi į SSKP CK pirmąjį sekretorių Nikitą Chruščiovą, kad nepilnamečiui būtų pakeistas nuosprendis, ir net buvo išvarytas iš kabineto. Galop iš Maskvos Butyrkų kalėjimo buvo atvežtas vienas geriausių egzekutorių, žinomas nuo pokario metų, kuris įvykdė nuosprendį.
Teigiama, kad būtent šis „teisingumo aktas“ pagreitino 1964 metų spalio perversmą Kremliuje. L. Brežnevas išsitaręs suokalbininkams, kad jeigu N. Chruščiovas nepasigailėjęs vaiko, tai susidoroti su jais jam būtų vienas juokas. O įsiropštęs į Kremlių L. Brežnevas davė nurodymą sudaryti specialiai apmokytas sušaudymo komandas, neturinčias jokių moralinių skrupulų.
Mirties komanda
Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka labai nemėgstąs pasirašyti pasmerktiesiems malonės akto, todėl į Minsko tardymo izoliatorių-kalėjimą Nr. 1 kartkartėmis pristatomos 5–6 nuteistųjų mirties bausme grupės. Neretai dalyvauti egzekucijoje įsiprašydavęs vidaus reikalų ministras arba KGB šefas, jie pageidaudavo asmeniškai palydėti į aną pasaulį savo aukas.
Vadinamosios sušaudymo komandos pareigūnai, kurių pavardės ir adresai buvo žinomi tik O. Alkajevui, o algalapyje užkoduoti skaitmenimis, mesdavę burtus, kuriam iš jų teks paleisti tą vienintelę kulką. Egzekucijai būdavo naudojamas pistoletas PB-9 su duslintuvu, kurį savo tarnybiniame seife su jam vienam težinomu kodu saugodavęs pats tardymo izoliatoriaus-kalėjimo viršininkas O. Alkajevas.
Jis teigė, kad 1999-aisiais Baltarusijoje vidaus reikalų ministro Jurijaus Sivakovo prašymu privalėjo leisti dalyvauti egzekucijoje specialiosios paskirties būrio „Sobr“ vadui majorui Dmitrijui Pavličenkai, kuriam vėliau keletą kartų turėjo perduoti ir pistoletą PB-9.
Vadinamosios sušaudymo komandos ginklo perdavimo datos sutapo su žinomų Baltarusijos opozicijos lyderių dingimu. Savo ruožtu „Sobr“ vadas vadinamajai sušaudymo komandai bandė primesti ginkluotę, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo panaudota per 1991-ųjų vasarą įvykdytą Lietuvos pasieniečių ir muitininkų antpuolį Medininkuose.
Supratęs, kad A. Lukašenkos režimas ketina priklijuoti jam, kaip daug žinančiam apie susidorojimą su opozicija, nebūtus nusikaltimus, O. Alkajevas nusprendė prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje.
Pelenų verslas
Per egzekucijas Minske dalyvaudavo prokuroras, vidaus reikalų ministerijos atstovas ir gydytojas. Jie sėdėdavo prie stalo, ant kurio gulėdavo paruošti juridiniai dokumentai.
Atvedus pasmerktąjį, dar kartą būdavo patikrinami jo anketiniai duomenys. Po to prokuroras perskaitydavo Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos įsaką apie malonės prašymo atmetimą. Du pareigūnai iš vadinamosios sušaudymo komandos užrišdavo aukai akis ir paskelbdavo, kad netrukus jis bus perkeltas į kitą įkalinimo įstaigą, kur jam įvykdys mirties bausmę.
Tuo pat metu budelis tyliai prisiartindavo prie nieko neįtariančio nuteistojo, kuriam paskutiniu momentu pareigūnai iš vadinamosios sušaudymo komandos stipriai kirsdavo per kojas, kad jis būtų parklupdytas. Kaip tik tą akimirką pasigirsdavo prislopintas šūvis į pakaušį. Visi vadinamosios sušaudymo komandos pareigūnų veiksmai privalėdavo būti labai tiksliai suderinti ir apie netaiklų šūvį negalėjo būti nė kalbos. Tai būtų ypatingas įvykis su atitinkamomis pasekmėmis.
Į specialų lataką betono grindyse nutekėdavo sušaudytojo kraujas. Gydytojas patikrindavo jo pulsą ir garsiai paskelbdavo, kad šis yra miręs. Nukraujavusios aukos kūnas būdavo supakuojamas į specialų maišą, kurį užplombuodavo.
O. Alkajevo žodžiais, Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos šefas J. Sivakovas keletą kartų primygtinai pareikalavo, kad sušaudytųjų kūnai nebūtų užkasami miške už Minsko, bet pagal įprastą sovietiniais metais KGB stilių būtų sudeginami krematoriume, o pelenai išbarstomi naujųjų rajonų statybvietėse.
O. Alkajevas kategoriškai atsisakė, nes krematoriumo personalas būtų atskleidęs vadinamosios sušaudymo komandos sudėtį, o pasmerktųjų artimieji galėtų perimti bent dalį palaikų. Tad visiškai įmanoma, kad ilgainiui būtų įsisukęs tikras pelenų verslas.
TIK FAKTAI
Tarp paslaptingai dingusiųjų, kurie prieš dešimt metų galėjo būti pagrobti ir nužudyti Baltarusijoje, yra minimas ir televizijos kanalo ORT (dabar − Pirmasis kanalas) operatorius Dmitrijus Zavadskis. Taip pat pavojus grėsė jo artimam bičiuliui televizijos žurnalistui Pavelui Šeremetui, kuris nuo A. Lukašenkai ištikimo mirties eskadrono pasitraukė į Maskvą.
Anot pilietinių iniciatyvų judėjimo „Mes atsimename“ ir D. Zavadskio fondo, 1999−2000 metais Baltarusijoje buvo pagrobti arba mįslingomis aplinkybėmis mirė apie 20 žmonių.
1991-ųjų liepą Medininkų žudynėse nuo žudikų paleistų kulkų žuvo Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Stanislovas Orlavičius, Antanas Musteikis ir Ričardas Rabavičius. Vienintelis gyvas išlikęs Tomas Šernas buvo sunkiai sužeistas.
KITAME „BALSAS.LT SAVAITĖS“ NUMERYJE SKAITYKITE
Ką slepia Maskvos Butyrkų kalėjimo šeštasis koridorius, kur gyvenimą baigdavo ir pasmerktieji iš Lietuvos?
Kodėl sovietų režimas mirties nuosprendžius įvykdydavo tik trečiadieniais?