Kuris nors viešosios erdvės istorikas savo metraštyje galėtų parašyti, kad pastarąją savaitę Lietuvoje nevaržomai liejosi politinė satyra ir humoras.
Projektų karuselė
Patyčių objektas, kaip įprasta, – valdžia. Priežastis – tai, ką vienas aštrialiežuvis pavadino mokesčių mišraine, skirta biudžeto skylėms kaišyti, o kiti, irgi nelaikantys žodžio užspaudę, siejo su Mėnulio pilnatimi ir polinkiu mindyti grėblį.
Nepaisant iš visų kampų besiliejančio šmaikštavimo, piliečiai neatrodo itin linksmi, veikiau – nusigandę. Gerai, kad žinios greitai keitė viena kitą – tada sunku išsigąsti rimtai.
Piliečių akyse mirgėjo projektai padidinti pridėtinės vertės mokestį, apmokestinti brangų nekilnojamąjį turtą ir prabangius automobilius, valdžia pagarsino planus nepervesti dirbančiųjų pinigų į privačius pensijų fondus.
Net valdančioji koalicija pakibo ant plauko, bet buvo tam kartui išgelbėta – kartu ir jos prabangūs automobiliai.
Viskas po senovei
Viso to mirgėjimo išvada – valdžia per trejus metus nieko nepasimokė. Prognozuoti ji visai nemokėjo ir nemoka.
Prisiminkime vadovėlinę tiesą – namų ūkiui, bendrovei ar valstybei patartina turėti ne vieną, o kelis raidos scenarijus: blogą, gerą ir geriausią. Kodėl mūsų valdžią išmušė iš vėžių staiga sumažėjusios ekonomikos augimo prognozės? Ar Vyriausybė stalčiuje neturėjo iš anksto parengto plano „B“?
Akivaizdu, kad neturėjo, nes planas gali būti tuomet, kai yra ne mokesčių jovalas, o mokesčių sistema. O tokios nėra.
Biudžete atsiradus skylei, politikai ėmė diskutuoti apie mokesčius, kaip sakoma, nuo Adomo ir Ievos. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija staiga prisiminė, kad ji irgi yra už progresinius mokesčius. TS-LKD pateikė įstatymo projektus, kuriuose numatyti mokesčiai turtingiesiems: už nekilnojamąjį turtą, galingus ir naujus automobilius, palūkanas.
Įdomūs ir tie mokesčiai, dėl kurių administravimo kyla abejonių, ar tik valstybei neteks už tai primokėti. Įdomi ir juos pagrindžianti retorika. Seimo pirmininkė Irena Degutienė pareiškė, kad tokių mokesčių seniai reikėjo dėl socialinio solidarumo, bet vis pritrūkdavo politinės valios.
Tačiau tos konservatorių ir krikščionių demokratų politinės valios, atrodo, pakako tik tam, kad paerzintų koalicijos partnerius iš abiejų liberalų partijų. Šioms pagrasinus, kad trauksis iš koalicijos, socialinį solidarumą ir jį išreiškiantį mokestį už galingus automobilius konservatoriai ir krikščionys įsikišo atgal į stalčių iki pavasario.
Prie socialinio solidarumo lenkiamas jaunimas, nes pervedimai į privačius pensijų fondus vis tiek truputį sumažinti, iš konservatorių ir krikščionių demokratų pusės atskriejo pagraudenimas, kad jauni žmonės gal kaip nors išsikapanos ir pakentės.
Laukime stebuklo
Tokie Mėnulio pilnaties paaštrinti gaisrų gesinimai – Lietuvos kasdienybė. Visi su tuo jau apsiprato. O kas Lietuvos sąlygomis būtų neįprasta – sakytume, tikras stebuklas?
Lietuvos sąlygomis būtų neįtikėtina, jeigu valdžia sugebėtų iš anksto parengti adekvačius mokesčių surinkimo planus, supažindintų su jais visuomenę – taip, kad verslas ir piliečiai galėtų susiskaičiuoti, ką reiškia vieni ar kiti mokesčių pakeitimai.
