Su mokslininke kalbamės apie „išminties“ ar „streso“ liauka dažnai vadinamos skydliaukės ligas: kam apskritai reikalinga skydliaukė, kokie dažniausi jos sutrikimai, ar gali sutrikusi skydliaukė išsivystyti į vėžį, kaip gydytis bei apsaugoti skydliaukės veiklą patiems, praneša VU Medicinos fakultetas.
– Kas yra skydliaukė ir kuo ji svarbi?
– Skydliaukė – tai kaklo priekyje esanti drugelio formos endokrininė liauka, gaminanti du svarbius hormonus – tiroksiną ir trijodtironiną. Šie hormonai daro įtaką kiekvienai kūno ląstelei ir yra būtini visų gyvybiškai svarbių organų veiklai, svarbūs fiziniam ir psichiniam vystymuisi, ypač nėštumo laikotarpiu ir ankstyvoje vaikystėje, augimui ir brendimui, atsakingi už medžiagų (angliavandenių, baltymų, riebalų, vandens ir elektrolitų) bei energijos apykaitą, turi įtakos normaliai smegenų, širdies ir kraujagyslių, raumenų, lytinių liaukų veiklai, odos būklei ir miegui nuo gimimo iki pat senatvės.
– Kaip pasireiškia sutrikusi skydliaukės veikla? Kokia jos diagnostika?
– Skydliaukės ligos gali būti dvejopos. Pirmai grupei priklauso skydliaukės anatominiai pakitimai. Vienus jų (difuzinį padidėjimą ar didelius mazgus, dar vadinamus strumais ar gūžiais) galima pastebėti vizualiai iš sustorėjusio kaklo ar pakitusios jo formos.
Kiti audinio pokyčiai (mažesni mazgai, sumažėjusi skydliaukė ar jos lėtinis uždegimas) nustatomi apžiūros metu, gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas. Jeigu kartą jau buvo nustatyti skydliaukės mazgai, juos reikia stebėti, kartojant ultragarsinį tyrimą, esant poreikiui – atlikti skydliaukės mazgų aspiracinę biopsiją su citologiniu medžiagos ištyrimu ar net radionuklidinį tyrimą – skenografiją.
Antra ligų grupė – skydliaukės veiklos sutrikimai (hipotireozė ar hipertireozė), nustatomi tik atlikus laboratorinius skydliaukės hormonų tyrimus kraujyje.
Įprastai skydliaukės veiklai įvertinti atliekami keturi pagrindiniai laboratoriniai tyrimai: tireotropinis hormonas (TTH), gaminamas hipofizėje, laisvas tiroksinas (LT4), laisvas trijodtironinas (LT3) ir antikūnai prieš skydliaukės peroksidazę (ATPO), pagal kuriuos gydytojas gali spręsti apie paciento ligos sunkumą, parinkti geriausią gydymo būdą ir numatyti ligos prognozę.
Skydliaukės laboratoriniai tyrimai svarbūs tiek nustatant beprasidedančią ligą, tiek stebint jos eigą (sergant hipotireoze, hipertireoze ar lėtiniu tiroiditu) ir kartojami taip dažnai, kaip rekomenduoja gydantis gydytojas.
Jei skydliaukės veikla slopsta – vystosi hipotireozė. Ankstyvose stadijose liga nesukelia pastebimų negalavimų. Tačiau ilgainiui negydant hipotireozės žmonės ima jaustis pavargę, vangūs, mieguisti, apatiški, blogesnės nuotaikos, gali pablogėti atmintis, lėtėja medžiagų apykaita, auga svoris, silpsta raumenys, lūžinėja plaukai, išsausėja ir pleiskanoja oda, paburksta veidas ir prikimsta balsas, išryškėja baltmė odoje (išnyksta pigmentacija), kraujyje didėja cholesterolio kiekis, atsiranda širdies ir kraujagyslių ligų pavojus.
Dėl menstruacinio ciklo sutrikimų (gausių ir dažnų ciklų, anovuliacijos) gali būti sunkiau pastoti. Kai kuriems hipotireozę turintiems žmonėms gali pakisti skonio ir uoslės pojūtis, ypač nėštumo metu ar sergant COVID-19 infekcija.
Jei skydliaukė gamina per daug hormonų – vystosi hipertireozė. Tuomet būna sunku pakelti karštį ir šilumą, gausiai prakaituojama, padažnėja širdies plakimas ar net sutrinka širdies ritmas, krenta svoris, pasireiškia nežymus rankų drebulys (kartais dreba ir visas kūnas), būdingas raumenų silpnumas, pojūtis, kad veržia, „stumia“ akis, jos ašaroja, viduriuojama, gali niežtėti odą, slinkti plaukai, menstruacijos tampa retos ir kt.
Suaktyvėjus skydliaukės veiklai, ligos pradžioje žmogus gali tapti neįprastai jautrus, nervingas ar net per daug aktyvus, kupinas jėgų antplūdžio, tačiau vėliau pajunta silpnumą, išsekimą, nuovargį, kartais sutrinka ir miegas. Svarbu kuo anksčiau nustatyti ligą atliekant skydliaukės hormonų tyrimus ir pradėti gydyti.
Nors hipotireozė ir hipertireozė yra skirtingos būklės, lėtiniu autoimuniniu tiroiditu sergančiam asmeniui skirtingu metu gali pasireikšti tiek hipertireozės, tiek ir hipotireozės simptomai, ypač ankstyvosiose ligos stadijose.
Ligos nustatymas ir tyrimų pasirinkimas priklauso nuo žmogaus jaučiamų simptomų, ligos istorijos ir gydytojo pasirinkimo, tačiau labai svarbus yra profesionalus tyrimų rezultatų interpretavimas su gydytoju. Galioja taisyklė – kuo anksčiau bus nustatyta liga ir kuo anksčiau ji bus pradėta gydyti, tuo žvaliau ir sveikiau jausis žmogus.
– Koks gydymas skiriamas skirtingais skydliaukės ligų atvejais?
– Hipotireozei gydyti skiriama nuolatinė pakaitinė terapija geriamu sintetiniu skydliaukės hormonu (sintetiniu tiroksinu), kurio veiklioji medžiaga yra levotiroksinas. Vaisto struktūra atitinka endogeniniu būdu gaminamų natūralių skydliaukės hormonų sandarą. Kasdienis gydymas tęsiamas visą gyvenimą, kiekvienam individualiai parenkant tinkamą dozę. Hipotireozei gydyti skiriama pati mažiausia vaisto dozė, kurią vartojant juntami negalavimai silpnėja, TTH ir LT4 rodikliai tampa normalūs.
Hipertireozė gydoma skydliaukės veiklą slopinančiais vaistus. Tokį gydymą reikia tęsti ne trumpiau dvejus metus. Nutraukus gydymą vaistais anksčiau, hipertireozė atsinaujina iki 50–80 proc. atvejų. Jei per dvejus metus nepavyksta išgydyti vaistais, gali būti skiriamas gydymas radioaktyviu jodu. Šis gydymo metodas buvo atrastas XX a. 4-ajame dešimtmetyje ir yra viena pirmųjų tikslinės terapijos formų medicinoje.
Gydymas radioaktyviu jodu selektyviai naikina hiperaktyvias skydliaukės ląsteles, tausodamas likusias organizmo ląsteles. Sunkesniais hipertireozės atvejais skydliaukė šalinama atliekant operaciją. Po operacijos skiriamas gydymas pakaitine skydliaukės hormonų terapija visą gyvenimą.
Dėl padidėjusios skydliaukės ar mazgų joje, priklausomai nuo priežasties, dydžio, aplinkinių audinių spaudimo ir struktūros (gerybinis ar piktybinis mazgas), gydytojas, kartu su pacientu aptaręs konkretų atvejį, priima bendrą sprendimą dėl tolimesnio stebėjimo, gydymo radioaktyviuoju jodu, jei reikia – dėl toksinės adenomos arba operacinio gydymo.
– Gal galite plačiau papasakoti apie autoimuninį tiroiditą: kas tai yra ir kaip gydoma?
– Lėtinio autoimuninio tiroidito metu skydliaukės ląsteles naikina ląstelių ir antikūnų sukeltos imuninės reakcijos, lemdamos progresuojančią skydliaukės fibrozę. Ši liga dar vadinama daktaro Hakaru Hašimoto, kuris 1912 m. pirmą kartą ir aprašė ją, vardu – Hašimoto tiroiditu.
Sergant tiroiditu, kraujyje dažniausiai nustatomi antikūnai prieš skydliaukės peroksidazę (ATPO) ir (ar) tireoglobuliną (Anti-Tg), nors 10 proc. atvejų jų gali būti neaptinkama. Išsivysčiusiose šalyse, sulaukus 6 metų ir vyresniems asmenims, tai yra dažniausia hipotireozės priežastis.
Moterys autoimuniniu tiroiditu serga 10–20 kartų dažniau nei vyrai. Dažniausiai ši liga nustatoma apie 30–50-uosius amžiaus metus, bet gali būti aptinkama bet kuriame amžiuje. Tyrimai rodo, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai polinkio į ligą lemia genetiniai veiksniai, o 21 proc. – aplinkos ir lytinių hormonų įtaka.
Nepaisant to, kad tai yra autoimuninė liga, daugelis pacientų, išsivysčius hipotireozei, ją veiksmingai įveikia vartodami pakaitinę skydliaukės hormonų terapiją (levotiroksiną). Siekiant laiku parinkti tinkamą vaistų dozę yra svarbi reguliari stebėsena ir kraujo tyrimai.
Lėtinis autoimuninis tiroiditas gali pasireikšti kartu su autoimuniniu gastritu (30–40 proc. atvejų), todėl esant geležies stokos mažakraujystei ir tiroksino įsisavinimo problemoms būtina sergančiuosius tirti dėl skrandžio ligos.
Autoimuninis tiroiditas taip pat dažnesnis sergant pirmojo tipo cukriniu diabetu, vitamino B12 anemija, gliuteno netoleravimu (celiakija) ir antinksčių nepakankamumu. Sergant autoimuniniu tiroiditu didėja ir depresijos rizika.
– Ar negydoma skydliaukė gali išsivystyti į vėžį ar kitas rimtas ligas?
– Negydoma skydliaukės liga gali sukelti rimtų komplikacijų, todėl tinkamas ligų gydymas ir reguliari stebėsena yra būtini. Negydoma hipotireozė gali sukelti širdies sutrikimų, psichikos sutrikimų ir retą, bet gyvybei pavojingą būklę – miksedeminę komą.
Negydoma hipertireozė gali sukelti prieširdžių virpėjimą, endokrininę oftalmopatiją (išverstakumą), skydliaukės „audrą“ – staigų ir stiprų ligos simptomų sustiprėjimą, ypač padidėjus medžiagų apykaitos greičiui, ir skatinti osteoporozę. Nors dauguma skydliaukės mazgų yra gerybiniai, nedidelė dalis (iki 5–10 proc.) jų gali būti piktybiniai, todėl jų reguliarus stebėjimas ir savalaikis gydymas yra ypač svarbūs.
– Kokiais atvejais skydliaukės ligų gydymui gali prireikti chirurginės intervencijos?
– Skydliaukės chirurginis gydymas yra viena seniausių chirurginių procedūrų. Dėl šiuolaikinės pažangos skydliaukės operacijos tapo saugesnės, sukeliančios mažiau komplikacijų ir efektyvesnės, dažnai taikant minimaliai invazyvius metodus ir taip palengvinant pooperacinę būklę.
Operacija atliekama, jei yra didelis gūžys (struma), sukeliantis suspaudimo simptomus (pvz., pasunkėjusį kvėpavimą ar rijimą), hipertireozės nepavyksta išgydyti kitais būdais, nustatomi piktybiniai ar įtartini skydliaukės mazgai.
Chirurginės procedūros metu paprastai šalinama dalis ar visa skydliaukė, priklausomai nuo ligos priežasties. Po operacijos pacientams gali prireikti pakaitinės skydliaukės hormonų terapijos visą gyvenimą.
– Kaip sutrikusi skydliaukė susijusi su nuotaikų sutrikimais?
– Skydliaukės veiklos sutrikimų ir nuotaikos bei pažinimo pokyčių ryšys pripažįstamas nuo pirmųjų skydliaukės ligų aprašymų, nes skydliaukės hormonai daro įtaką smegenų neuromediatorių sistemoms, ypač serotoninui, o skydliaukės hormonų kiekio sutrikimai gali imituoti arba sustiprinti tokias būkles kaip depresija ir nerimas.
Tinkamai diagnozavus ir gydant skydliaukės ligas, gali gerokai pagerėti nuotaika ir psichikos sveikatos simptomai. Tyrimai rodo, kad jei hipotireozė nėra nustatyta, negydoma ar gydoma nepakankamai, rizika susirgti depresija didėja. Yra žinoma, kad hipotireozė – viena iš pagrindinių gydymui atsparios depresijos priežasčių.
Be to, vyresnio amžiaus ribinę normalią skydliaukės funkciją turintiems suaugusiesiems mažas laisvo trijodtironino (LT3) kiekis gali būti nepriklausomas kognityvinių funkcijų (tokių kaip tiesioginė atmintis, kalba ir dėmesys) sutrikimo rizikos veiksnys, todėl vyresnio amžiaus pacientų tinkamas ištyrimas ir savalaikis gydymas yra ypač svarbus.
Hipertireozės raiška siejasi su didesniu nerimu, dirglumu, nuotaikos svyravimais. Pastarųjų metų hipertireoze sergančių asmenų smegenų funkcinio ryšio tyrimai parodė galimą neurobiologinį skydliaukės hormonų pertekliaus poveikį hipokampui ir sudėtingiems įvairių smegenų sričių tinklams, todėl liga gali veikti mąstymą, pažintines funkcijas ir emocijas.
Skydliaukės funkcijos sutrikimai gali sutrikdyti ir miego funkciją – gebėjimą sveikai ir ramiai išsimiegoti. Nustatyta, kad hipertireozė ir hipotireozė dažnai lydi nemigą, neramių kojų sindromą ir obstrukcinę miego apnėją, todėl svarbu laiku nustatyti ir valdyti skydliaukės funkcijos sutrikimus, ypač pacientams, sergantiems šiais dažnais miego sutrikimais.
– Kaip pats žmogus gali gydytis sutrikusią skydliaukę bei kokia būtų skydliaukės ligų prevencija?
– Skydliaukės hormonų gamybai yra būtini su maistu gaunami jodas, geležis, selenas, cinkas ir aminorūgštis tirozinas, tad skydliaukės sveikatai išlaikyti svarbi sveika mityba.
Jodo, o tuo pačiu ir skydliaukės hormonų, stygiui labai jautrios vaisiaus, naujagimio ir vaiko smegenų ląstelės, kurių vystymasis, augimas ir diferenciacija prasideda ankstyvuoju vaisiaus vystymosi laikotarpiu ir trunka dvejus, trejus metus po gimimo.
Jodo dažnai pritrūksta ir žmonėms, kurie nevartoja joduotos druskos, taip pat mažai valgo kitų jodo šaltinių – žuvies ir jūros produktų, duonos, pieno ar kiaušinių, yra vegetarai ar veganai. Jodo trūkumas turi tiesioginį poveikį vaikų mokymosi gebėjimams, moterų sveikatai, gyvenimo kokybei, visuomenės iniciatyvumui ir ekonominiam produktyvumui.
Su maistu jodo perdozuoti neįmanoma (išskyrus retus atvejus, kai dideliais kiekiais vartojami jūros kopūstai, geriamas vanduo ar mineralinis vanduo, kuriame gausu jodo).
Kai kuriais atvejais, esant skydliaukės veiklos pokyčiams, rekomenduojama vengti vartoti per daug goitrogeninių (galinčių sukelti skydliaukės gūžius) maisto produktų (pavyzdžiui, sojos, kopūstų ir brokolių).
Seleno, cinko ir vitamino D stoka gali sietis su skydliaukės ligų raida. Kasdien rekomenduojama suvartoti 60–75 µg seleno, būtino skydliaukės hormonų sintezei ir veiklai (tiroksino virtimui trijodtironinu) bei apsaugai nuo laisvųjų radikalų ir oksidacinės pažaidos.
Taigi visavertė mityba, kurioje gausu maistinių medžiagų, pavyzdžiui, vaisiai, daržovės, kai kurie riešutai, nesmulkinti grūdai, žuvis ir kiti baltymų turintys maisto produktai, organizmą aprūpina reikalingais vitaminais ir mineralais, svarbiais skydliaukės veiklai. Tačiau perteklinis maisto papildų vartojimas gali būti žalingas.
Skydliaukė yra ir „streso liauka“, todėl jos veiklai įtakos gali turėti per ilga darbo diena, poilsio ir miego stoka ar kitoks ilgalaikis stresas. Streso valdymo metodai, tokie kaip meditacija, joga, dėmesingumo ir kvėpavimo pratimai, reguliarus fizinis aktyvumas, gali sumažinti streso padarinius, didinti psichologinį atsparumą ir kartu pagerinti skydliaukės sveikatą.
