Vyriausybė palaimino siūlymą socialinės paramos skurstantiems gyventojams teikimą priskirti savivaldybėms ir fi nansuoti tai iš jų biudžeto. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) rengia tai įtvirtinsiantį įstatymo projektą. Taip siekiama tobulinti sistemą ir paskatinti asmenines vargstančiųjų pastangas išbristi iš skurdo. Ekspertams atrodo, kad taip valstybė bėga nuo esminių skurdo mažinimo problemų.
Permeta ant gležnesnių pečių
Savivaldybių atstovai tvirtina, kad tiek daug socialinių pašalpų gavėjų nebuvo per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Štai Panevėžio rajone per praėjusius metus socialinių pašalpų gavėjų padaugėjo maždaug du kartus. Pernai sausio 1 d. jų buvo 2 417, o šiemet – jau 4 228. „Gyventojų, prašančių socialinių pašalpų, tolygiai daugėjo. Deja, ir dabar skaičiai vis auga. Tiek daug pašalpų dar nesame mokėję“, – apmaudavo Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė. Praėjusiais metais Panevėžio rajono savivaldybė pašalpoms, kompensacijoms už šildymą, vandenį ir kitoms socialinėms išmokoms išleido 9 mln. Lt, o šiemet numatoma, kad toms reik mėms prireiks apie 13 mln. Lt. Šiemet socialinėms pašalpoms mokėti iš biudžeto numačius rekordiškai didelę sumą – per 800 mln. Lt, šią naštą sumanyta permesti ant savivaldybių pečių. Jų atstovai socialinių pašalpų mokėjimo, kaip savarankiškos funkcijos, nesipurto, tačiau nuogąstauja, ar tam bus užtikrintos lėšos.
Atsakomybės nebijo, bet įžvelgia grėsmes
Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidento, Alytaus rajono mero Algirdo Vrubliausko, savivaldybės iš principo neprieštarautų perimti socialinių pašalpų mokėjimo, tačiau mato ir nemažai dėl to galinčių kilti grėsmių. „Manau, kad savivaldybės neturėtų bijoti šios atsakomybės. Bet prieš sutikdami imtis to, turime būti užtikrinti dėl pinigų srautų. Jei metams gausime vienokią sumą, o pašalpų gavėjų daugės, savivaldybės atsidurs prastoje situacijoje“, – samprotavo A.Vrubliauskas. Kupiškio rajono mero Jono Jaručio manymu, tokie pokyčiai turės daugiau trūkumų nei privalumų. „Padaugėjus pašalpų gavėjų ir pristigus tam skirtų lėšų, būtume priversti verstis, kaip išmanome, dėl to gali nukentėti kitos fi nansuojamos sritys“, – svarstė meras. A.Vrubliauskas pabrėžė, kad savivaldybėms priskiriant šią funkciją būtina keisti ir pašalpų skyrimą reglamentuojančius įstatymus. Savivaldos darbuotojai turėtų įgyti galių sprendžiant, kam skirti pašalpą. SADM tikina, kad neketinama perduoti šią funkciją nenumatant tam lėšų šaltinių. SADM atstovų teigimu, kitų metų gyventojų pajamų mokesčio dalį, priklausančią savivaldybėms, planuojama padidinti tokia suma, kuri iš valstybės biudžeto kiekvienai konkrečiai savivaldybei šiemet skirta socialinėms išmokoms mokėti. Savivaldybėms norima perduoti socialinių pašalpų ir kompensacijų už būsto šildymą, karštą ir geriamąjį vandenį mokėjimą. Visos išmokos vaikui, parama mokiniams, parama mirties atveju ir toliau bus fi nansuojama iš valstybės biudžeto.
Tikisi išaiškinti piktnaudžiautojus
Savivaldybėms patikėjus minėtą funkciją tikimasi, kad darbuotojai turės galimybių atidžiau aiškintis ir tikslingiau skirti paramą. Kalbama, kad dalis gyventojų turi nelegalių pajamų ir yra linkę piktnaudžiauti socialinėmis pašalpomis, kiti esą vengia darbo ir tampa valstybės išlaikytiniais. Merai sutinka, kad piktnaudžiautojų yra, tačiau pastebi, jog taip gali elgtis tik nedidelė pašalpų gavėjų dalis. Anot A.Paškevičienės, duomenys rodo, kad tokia visuomenėje sklandanti nuomonė nėra pagrįsta. „Rajone tarp pašalpų gavėjų daugiausia yra darbingo amžiaus žmonių. Tarp jų daugiausia tų, kurie pašalpas gauna ne ilgiau kaip metus, mažiau pašalpas gaunančiųjų iki dvejų metų ir tik 23 asmenys pašalpas gauna ketverius penkerius metus. Vadinasi, kai žmonės turėjo darbą, jie dirbo ir pašalpų neprašė. Neteisinga kaltinti, kad jie nenori dirbti“, – teigė Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja.
Nenori dirbti už dyką
Dėl socialiai remtiniems žmonėms metamų priekaištų kategoriškas Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis. „Tai yra visiška netiesa, kad socialinę paramą gaunantys gyventojai nenori dirbti. Taip, tam tikra dalis piktnaudžiauja, bet dauguma jų dirba galbūt daugiau nei tie tarnautojai, kurie juos tuo kaltina. Galbūt šešėlinėje veikloje, prie namų, bet dirba. Tokia yra gili lietuviška tradicija. Nereikia žmonių vadinti tinginiais, kur kas svarbiau įsigilinti į priežastis“, – įsitikinęs prof. B.Gruževskis. Anot DSTI direktoriaus, reikia garsiai ir viešai pripažinti, kad mūsų visuomenėje yra pažeistas socializacijos procesas, o žmogus neskatinamas dirbti. „Žmonės nenori dirbti už dyką – tai labai opi problema. Politikai turėtų labai rimtai susimąstyti, ar galima toleruoti tokį minimalų atlyginimą, kuris neužtikrina realaus minimalaus pragyvenimo lygio. Kokia prasmė dirbti, eikvoti energiją, patirti su dalyvavimu darbo rinkoje susijusias išlaidas ir gale mėnesio skolintis pragyvenimui?!“ – retoriškai klausia prof. B.Gruževskis. Pasak DSTI direktoriaus, šiandien minimalus mėnesinis atlyginimas turėtų siekti 1100 Lt (neatskaičius mokesčių), o Vyriausybė turėtų imtis priemonių, kad jis didėtų ir atitiktų realų pragyvenimo minimumą.
Ekonominės naudos nejaučia
Ekspertai pabrėžia, kad minimalus mėnesinis atlygis netampa paskata socialinę paramą gaunantiems žmonėms, nes pradėjus dirbti nepajaučiama ekonominė nauda. „Socialinės paramos dydžiai tiesiogiai priklauso nuo šeimos pajamų. Jei žmogus įsidarbina už minimalų atlygį, beveik dvigubai sumažėja socialinė išmoka. Vykstant į darbą patiriamos papildomos transporto, maisto ir kitos išlaidos, todėl reali ekonominė nauda šeimai labai nedidelė“, – aiškino prof. B.Gruževskis. DSTI vadovas pabrėžė, kad dar prieš 7 metus institutas pateikė rekomendacijas, kad negalima minimalios algos tiesiogiai įskaičiuoti į sumą, kuri priskiriama prie šeimos pajamų. Dirbti pradėjusiam žmogui siūloma socialines išmokas mažinti kur kas mažesniu procentu nei priklausytų pagal jo gautas pajamas. Taip būtų padidintas ekonominis suinteresuotumas dirbti. „Nereikia bijoti, kad žmones labiau paremsime. Tai nedideli pinigai. Bus daugiau nupirkta maisto ar kitų prekių ir tie pinigai sugrįš į biudžetą. Be to, socialiai remtiniems gyventojams reikia didinti paramą paslaugomis, ypač vaikams ir jaunimui. Jei mokiniai nebus užimti papildomo ugdymo veikla, atsiras pirminė socialinė atskirtis“, – tvirtino prof. B.Gruževskis.
Siūlo perimti skandinavišką patirtį
Povilas Gylys, Vilniaus universiteto profesorius
Jei darbuotojas ilgesnį laiką nedirba, gyvena socialinėje atskirtyje, jis praranda dalį savo gebėjimų, paskatą dirbti ir pan. Socialinės politikos kūrėjai turėtų vadovautis europietiška, ypač skandinaviška nuostata, kad valstybė turi rodyti dėmesį bedarbiams, palaikyti jų motyvaciją. Neteisinga ir nehumaniška kaltinti juos dėl esą nenoro dirbti. Potarybinėje erdvėje paplitusi nuomonė, kad bedarbiai privalo patys susikurti darbą. Tačiau kaip tai jiems padaryti gaunant 600 litų pašalpą? Gal laisvosios rinkos šalininkai galėtų tai pademonstruoti? Vieni darbdaviai dabar išgyvena sunkų metą, tačiau kiti galbūt spekuliuoja krize ir verčia darbuotojus dirbti už menką atlygį. Tokia praktika rodo grįžimą į XIX a. Deja, valstybė šių dalykų nereguliuoja.
Iš arti geriau matyti žmonių poreikiai
Rimantas Jonas Dagys, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas
Reikia diskutuoti, ar savivaldybėms tikslinga priskirti pašalpų mokėjimą, ar taip bus pasiektas efektyvumas. Aišku, savivalda yra arčiau žmonių ir geriau mato jų poreikius. Mokant socialines pašalpas, kaip ir visas išmokas, gali būti piktnaudžiavimų. Tai geriausiai gali nustatyti savivaldybės.
Vida Tavorienė
