Didėjant Lietuvos ekonominiam augimui, besiplečiančios atskirties tarp miestų ir regionų pažaboti taip ir nepavyksta – per trejus metus didmiesčių gyventojų pajamos augo trečdaliu, o kaimo vietovių gyventojų – penktadaliu. Todėl akivaizdu, kad regionų gyventojai gali atriekti mažesnę dalį savo pajamų vaikų ugdymui, o tai ypač gerai parodo skirtumas tarp mokinių pasiekimų miestuose ir regionuose.
Socialinė atskirtis auga
Per pastaruosius trejus metus BVP vienam gyventojui išaugo daugiau kaip 2,3 tūkst. eurų, o vidutinės šalies gyventojų mėnesio pajamos didėjo 82 eurais. Atlyginimų proporcijų tendencijos nesikeičia – didžiausi uždarbiai tenka didmiesčių gyventojams, kaimo gyventojų pajamos apie 1,5 karto mažesnės.
2016 m. kas penktas Lietuvos gyventojas gyveno skurdo sąlygomis, kaimuose šis rodiklis didesnis – skurde gyvena kas trečias. Kas ketvirtas vaikas iki 15 metų 2016-aisiais augo patirdamas skurdo riziką.
Nerimą dėl didėjančios socialinės atskirties, pristatydama švietimo būklės pokyčius per trejus metus, žurnalistams išsakė ir švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Jos teigimu, geros mokyklos turėtų būti visur, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, socialinio, ekonominio ir kultūrinio konteksto, demografinės situacijos.
„Iššūkis, kuris nėra paprastai įveikiamas – didėja atskirtis švietime. Dalį atskirties švietime lemia bendrai didėjanti socialinė, ekonominė atskirtis, tai labai aiškiai atsispindi netolygumuose tarp savivaldybių, skirtingose mokyklose“, – kalbėjo ministrė.
Gerieji pavyzdžiai
Daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo tendenciją, kad geresnė tėvų finansinė padėtis ir aukštesnis socialinis statusas turi įtakos geresniems jų vaikų pasiekimams mokykloje. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija atkreipia dėmesį, kad esama ir gerųjų pavyzdžių – Kupiškio, Pakruojo, Joniškio ir Biržų rajonų savivaldybėse, kur socialinis kontekstas prastesnis, moksleiviai pasiekia palyginti aukštų pasiekimų.
Pavyzdžiui, dešimtyje Joniškio rajono savivaldybės mokyklų mokosi 2352 mokiniai, juos ruošia 269 pedagogai. Socialiniai ir ekonominiai savivaldybės rodikliai prasti – 24,2 proc. mokinių gauna paramą, mokinių skaičius per trejus metus krito 17,2 proc. (gyventojų 7,6 proc.), vidutinė bedarbių dalis 2017 m. siekė 11,5 proc.
Tačiau pagal mokslo pasiekimus joniškiečiai žiba – apibendrintas valstybinių brandos egzaminų (VBE) rodiklis (243,6) ir olimpiadų prizininkų skaičius 10 tūkst. mokinių (12,8) – patenka tarp trečdalio geriausių savivaldybių.
Paklaustas, kas jo vadovaujamoje mokykloje daroma kitaip nei didžiojoje dalyje regionų, Joniškio „Aušros“ gimnazijos direktorius Vidmantas Sutnikas pažymėjo kelis skirtumus. Pirmiausia, anot jo, mokykla sukūrė ne tik fiziškai patraukią ir nevaikišką, bet ir „universitetinę“ atmosferą savo moksleiviams, kur ir mokytojams, ir mokiniams svarbiausia – pasitikėjimas, savarankiškumas ir atsakomybė.
Svarbu ir tai, kad mokyklos mokytojai turi galimybę pamokose pritaikyti naujausias technologijas – kompiuterius, išmaniąsias lentas, planšetinius kompiuterius, laboratorijas ir kt. Pasak direktoriaus, nedaugelis Lietuvos mokyklų galėtų pasigirti tokiomis priemonėmis ir įranga.
V. Sutnikas džiaugiasi, kad jo vadovaujamos mokyklos moksleivių stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai visada būna neblogi, o didžioji dalis abiturientų renkasi būtent Vilniaus universitetą.
Duomenys nebūtinai tikslūs
Kasmet mokyklų reitingą sudarančio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas nelinkęs pervertinti keturių minėtų regionų pasiekimų, nes reikėtų stebėti 5–10 metų tendencijas, o ne poros.
Viena priežasčių, kodėl atskirose regionų mokyklose moksleiviai galėtų pasiekti geresnių rezultatų, – didelė specialistų koncentracija jose, mano G. Sarafinas.
„Kai rajone uždaroma daug mokyklų, paliekamos dvi stiprios, tai į tas stiprias mokyklas sutelkiami patys geriausi rajono mokytojai, dirbę anksčiau skirtingose mokyklose. Tada taip, tos gimnazijos pasiekia aukščiausią lygį, nes sutraukiami patys pačiausi mokytojai“, – tv3.lt sakė G. Sarafinas.
Korepetitorius – prabanga
Pagrindinė priežastis, kodėl didmiesčių mokyklų vaikai demonstruoja aukštesnius pasiekimus, pasak G. Sarafino, yra korepetitorių, o ne mokyklos indėlis.
„Regionuose labai mažai tėvų samdo vaikams korepetitorius. Tuo metu Vilniuje ir Kaune labai gausiai – virš trečdalio tėvų samdo vaikams korepetitorius. Jeigu 40 proc. sostinės mokinių lanko korepetitorius, tai, žinoma, indėlis didelis, tai ne vien mokyklos pasiekimas“, – pastebėjo pašnekovas.
Jam antrina ir V. Sutnikas, pažymintis, kad regionuose tėvų požiūris, matyt, yra kitoks nei didmiesčiuose ir jie mažiau linkę investuoti į vaikų išsilavinimą.
„Nėra toksai ieškojimas korepetitorių ar papildomų apmokamų paslaugų. Čia tėvai pasitiki mokykla, iš jos viliasi ir laukia rezultatų. Ir mes, ką galime, tą padarome“, – teigė gimnazijos direktorius.
Jis sako pastebintis, kad vargingiau gyvenančių šeimų atžalos dažnai turi mažiau privilegijų besimokant, ypač renkantis, į kokias aukštąsias mokyklas stoti.
„Matome, kad daliai mūsų moksleivių, kurie galėtų įstoti į kolegijas ar universitetus, atsiranda problema, kaip išgyventi didmiestyje iš mažų pajamų. Einama iš karto dirbti Lietuvoje arba išvažiuojama į užsienį. Kai kas išvažiuoja studijuoti į užsienį“, – pasakojo gimnazijos direktorius.
Turtingesni tėvai – didesnės privilegijos vaikams
Kita geresnių rezultatų priežastis – finansiškai stipresnių tėvų galimybė savo atžaloms suteikti puikią terpę mokytis ir kultūringai leisti laisvalaikį.
„Jeigu tėvai ekonomiškai stipresni, tai jų namuose yra turtingesnės bibliotekos, jie sukuria labai fantastiškai kokybiškas atostogas savo vaikams. Pavyzdžiui, vasarą vaikai gali važiuoti į užsienį, eiti į super muziejus, pažinti skirtingas kultūras, jie gali išmokti anglų kalbą, važiuoti į stovyklas“, – vardino G. Sarafinas.
Regionuose apstu ir fantastiškų mokyklų, kur mokytojai negaili nei laiko, nei išteklių išugdyti gabius moksleivius, tačiau tam reikia ir pačių mokinių noro.
„Kiek šneku su mokyklų mokytojais, jeigu jau pamato kokį perlą, vaikai, tai jam sukuria visas galimybes, bet turi pats vaikas kažko norėti. Jeigu vaikas nori, mokytojai sėdi su juo ir prieš pamokas, ir po pamokų, veža į olimpiadas, netaupo savo laiko. Bet yra klasė vaikų, kurie abejingi, ir jiems sunkiausia regionuose. Jų niekas neuždega, jie tarsi plaukia pasroviui“, – teigė G. Sarafinas.
Tuo metu V. Sutnikas sako, kad mokykla, gimnazija yra savotiškas liftas, pakeliantis iš tos aplinkos, kurioje gyvename, į kitokią.
„Arba tu tuo pasinaudoji ir kyli aukštyn, arba tu gali išlipti visada ir likti kitoje aplinkoje“, – sakė jis.
Naujus mokslo metus rugsėjį pradės apie 323,6 tūkst. mokinių – 3 tūkst. mažiau nei pernai.
