Kai sakoma „šeima“, dažniausiai prieš akis iškyla dviejų sutariančių sutuoktinių su mielais vaikučiais jaukiuose namuose vaizdinys. Ir tik labai retai pagalvojama apie tuos, kurių namuose akis bado skurdas, o vaikai neretai susėda prie tuščio vakarienės stalo. Ar mūsų visuomenė tiesia pagalbos ranką šioms šeimoms, ar be gailesčio jas „nurašo“?
Gegužės 15 dieną pasaulyje minima Šeimos diena, apie tai, kaip ją pasitinka socialinės rizikos grupei priskiriamos Lietuvos šeimos, kalbamės su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadove Rasa Dičpetriene.
– Dažnai, kai minima Šeimos diena, kalbama apie darnias šeimas, jų vertybes, bet kur kas rečiau kalbama apie šeimas, kurioms taikomas formalus pavadinimas „tos, kurioms stinga socialinių įgūdžių“. Kokia šių šeimų padėtis šiandien? Skelbiama, kad joms suteikiama pagalba, bet ar ji veiksminga?
– Paprastai šis klausimas formuluojamas taip: ką jūs galvojate apie tas baisiais asocialias šeimas? Iš tiesų šiandien yra „geros“ ir „tos“ šeimos, kuriose mušami vaikai ir neva ateina kitos socialinės blogybės. Vaikai mušimu auklėjami visuose socialiniuose sluoksniuose.
Svarbu pabrėžti, kad tokios šeimos yra mūsų visuomenės dalis. Tvirtai tikiu, kad tokia situacija nesusiklosto iš gero gyvenimo. Nebūna taip, kad žmogus visą gyvenimą tingėjo, paskui prasigėrė, neteko darbo ir t. t. Veikiausiai būta tam tikrų priežasčių, aplinkybių. Nepamirškim, kad šeimose, kurioms reikia pagalbos, vaikai mato savo tėvų pavyzdį ir patys užaugę bus tokie pat, jei laiku nebus jiems padėta. Dažniausiai tokioms šeimoms visuomenė užkabina etiketę – „visos jos tokios“, bet juk nėra vienodos šeimos, vaiko ar žmogaus. Negalima sugrupuoti ir „nurašyti“.
Socialinės rizikos šeimoms vis dar trūksta pagalbos. Šalyje yra apie 600 socialinių darbuotojų, o šeimų, kurioms reikia pagalbos, yra daugiau nei 10 tūkst. ir jose auga apie 22 tūkst. vaikų. Nereikia turėti ypatingų matematinių sugebėjimų, kad suprastumėme, jog net fiziškai palaikyti tas šeimas nėra paprasta. Dažnai keiksnojama „ką veikia tie socialiniai darbuotojai, kad viskas čia taip yra“, bet iš tiesų jie daro tai, ką gali, su tomis išgalėmis, kurias turi.
Pradėkime kiekvienas nuo savęs, juk mūsų net tų trijų milijonų nėra, vieni į kitus pirštais badome ir ieškome kaltų. Atsisukime į save ir pagalvokime, kokie bendruomenės žmonės esame.
– Minėtų socialinių įgūdžių stoka veikiausiai labai įvairuoja – nuo alkoholizmo iki elementaraus neūkiškumo?
– Sakoma – „visi jie ten geria“, bet tikrai ne visi. Teko matyti šeimų, kurios vos galą su galu suduria. Neseniai teko domėtis statistika – 24 proc. Lietuvos vaikų gyvena žemiau skurdo ribos. Skurdo riba yra tada, kai vienam vaikui šeimoje tenka 670 litų. Kyla klausimas – jei vaikui tenka 800 litų, tai jis jau ne ties skurdo riba? Kaip išgyventi didžiuosiuose miestuose?
– Viešumoje pasigirsta pasvarstymų, kad socialinės rizikos šeimų vaikai gyvena visko pertekę, dažnai sulaukia įvairios labdaros ir jau nuo to spėjo išpuikti. Ką matėte jūs besilankydama šeimose?
– Tenka matyti įvairių šeimų. Būna ir tokių, kuriose abu tėvai geria, o vienintelė mintis, kylanti apsilankius tokiuose namuose, kad kuo greičiau reikia pasirūpinti vaikais, kol jų neužmušė tikrąją to žodžio prasme. Bet taip yra ne visur. Anykščių rajone gyvena moteris, kuriai vos daugiau nei 30 metų ir ji viena augina keturis vaikus, nes pabėgo nuo geriančio vyro. Ši šeima gyvena troboje laukuose, kur žiemą beveik neįmanoma privažiuoti. Namelyje yra elektra ir krosnis, moteris augina dvi karves ir gauna kelias pašalpas. Ji bandė įsidarbinti pas kaimyną karvių melžėja, bet tada vaikai rytais nesusiruošdavo į mokyklą ir šį darbą teko mesti.
Moteris iš paskutiniųjų stengiasi sudurti galą su galu, kad jos vaikai mokykloje neišsiskirtų iš kitų. Šią šeimą radome atsitiktinai ir pati moteris labai nustebo, kad gali sulaukti pagalbos – jiems buvo atvežta malkų, drabužių, maisto, pripildytas dujų balionas. Klausiau vaikų, ką jie valgo vakare. Jie atsakė, kad ryžius arba bulves. Moteris džiaugėsi, kad augina karvę – vaikai turi pieno. Iki artimiausios parduotuvės – šeši kilometrai pėsčiomis. Kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, nebėra tiek daug pagalbos ar kokių nors išskirtinių labdarų. Ir kai vakare grįžtu namo ir pasižiūrėjusi į šaldytuvą sakau, kad jis tuščias, paprastai jame dar būna koks nors stiklainis uogienės ar konservų, o tokių šeimų namuose valgyti iš tiesų nebūna nieko – nei kruopų, nei šaukšto miltų. Tokių situacijų esu ne kartą mačiusi savo akimis.
Žinoma, yra šeimų, kurios sulaukusios pagalbos paskui taikosi užlipti ant galvos, bet tai išimtys.
– Pastaruoju metu itin aktyviai diskutuojama apie tai, kas geriau vaikui – augti vadinamojoje socialinės rizikos šeimoje ar pas globėjus?
– Biologinė mama, kokia ji bebūtų, vaikui visuomet bus artimesnė, bet kiekvienas atvejis yra individualus ir kartais ta mama yra nepajėgi pasirūpinti vaiku, nors dirbk nedirbęs, trauk iš to liūno netraukęs. Tokiu atveju vaikui geriau globėjai, bet vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad globėjai yra geriau nei globos namai.
– Kuo skiriasi vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose ir paprastose šeimose?
– Svarbiausias dalykas – pasitikėjimas savimi. Jei pastatytų jums prieš akis du vaikus – vieną iš eilinės šeimos, o kitą socialinės rizikos šeimos ar globos namų, iš karto suprastumėte, kuris yra kuris. Tai pamatytumėte iš žvilgsnio, kūno kalbos, laikysenos, baimės žiūrėti į akis, paduoti ranką. Šie vaikai patys kartais sau klijuoja tam tikrą etiketę.
Reikia aktyviai didinti tokių vaikų motyvaciją, nes jie nieko nenori, netiki savo ateitimi, nenori mokytis. Ir tai daro ne iš „blogumo“, bet todėl, kad yra viskuo labai nusivylę.
– Vienoje diskusijoje buvo papasakota apie atvejį, kad dalyvaujant viename projekte teko įtikinėti jo rengėjus, jog tualetinis popierius yra ugdymo priemonė ir ne mažiau svarbi nei spalvoti pieštukai. Ar dažnai socialiniai darbuotojai ir dienos centruose dirbantys specialistai susiduria tokiais atvejais?
– Atrodo, lyg kalbėčiau ne apie Lietuvą, bet yra vaikų, kurie nėra matę dušo, nemoka laikyti šakutės ar peilio, o visi visi mergaičių higienos dalykai... Mūsų organizacija turi specialią programą, kurios metu mergaitės supažindinamos su mėnesinėmis – paaiškinama, kas tai yra ir kokios priemonės naudojamos. Jos jų neturi, bet bent jau parodome, kaip tai atrodo. Vėliau tai perauga į didesnius darbus, tokios kaip lytinis švietimas, nes mergaitės iš socialinės rizikos šeimų yra labai pažeidžiamos ir pontencialios prekybos žmonėmis aukos. Bet viskas nėra taip blogai, turime viltį.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos šeimoms Tarptautinės šeimos dienos proga?
– Linkiu drąsos ir pasitikėjimo savimi, tikėjimo, kad Lietuva gali būti kitokia, kad daugiau šypsotumėmės ir būtume laimingesni, nes tam turime visas sąlygas, tik ar jas įvertiname ir jomis naudojamės.
