„Gelbėkit vaikus“ organizacijos generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė, 15 metų dirbanti nevyriausybiniame sektoriuje, sakė, kad pandemijos atskleistas skurdo mastas ją šokiravo. „Nesitikėjau visgi, kad tiek daug vaikų gali nukentėti nuo pandemijos. Kovido situacija apnuogino mūsų socialines problemas, iškėlė į paviršių ir parodė tikrąjį veidą“, – sakė ji.
Skurdą patiriantys vaikai tapo „nematomi“
Per pandemiją paaiškėjo, kad kontaktinis švietimas – pagrindinis ramstis su skurdu susiduriantiems vaikams. Mokyklose, dienos centruose jie gauna šilto maisto, socialinių paslaugų ir t. t. Tad gyvas mokymas – tiesiog būtinas, teigė pašnekovė.
„Gyvas grįžimas į mokyklas, vaikų dienos centrus, darželius – nepaprastai svarbus momentas vaikams, kurie gyvena nepritekliuje, sunkesnėmis sąlygomis. Mes niekada neįvertinome vis dėlto, kokia yra mokyklos svarba, vaikams, kurie sunkiau gyvena.
Tai buvo savaime suprantama, o kada visa tai buvo nukirsta, tada mes tą vakuumą suvokėme. Dabar laikomės iš paskutiniųjų, kad vėl neuždarytų mokyklų. Tokiems vaikams ir jų šeimoms tai yra visokeriopa parama – tiek materialinė, tiek psichologinė, emocinė jų pačių raidai“, – pabrėžė R. Dičpetrienė.
Karantino sąlygomis, uždarius mokyklas, apie 40 tūkst. vaikų negalėjo mokytis nuotoliniu būdu, nes neturėjo reikiamos kompiuterinės įrangos arba interneto ryšio.
Tačiau net ir gavę kompiuterius ar planšetes, kai kurie vaikai negalėjo prisijungti į nuotolines pamokas dėl šių priežasčių: jiems tai padaryti būdavo per sudėtinga, galimai juos supo triukšminga ar skurdi aplinka, dėl kurios jie gėdijosi.
Kartais vaikai neturi ne tik atskiro kambario, savo kampo, o net savo stalo, prie kurio galėtų mokytis.
„Vienas iš pavyzdžių – daugiavaikė šeima, kur 9 vaikai 2 kambarių butelyje. Mažiau nei 50 kvadratinių metrų tas butukas. Jie turi vieną virtuvinį stalą. <...> Vaikai pamainomis prie stalo. Pavalgo pusryčius, vėliau prie stalo sėdi su kompiuteriais ar planšetėmis. O kiti vaikai mokosi lovose, nes daugiau tuose kambariukuose be lovų nieko nėra“, – situaciją apibūdino R. Dičpetrienė.
Dalis vaikų nesugebėjo adaptuotis prie nuotolinio ugdymo ir netgi iškrito iš švietimo sistemos. Tokių „nematomų“ vaikų buvo suskaičiuota apie 20 tūkst. ir šios problemos pasekmės juntamos iki šiol, sakė „Gelbėkit vaikus“ vadovė.
Kainų augimas – nepakeliama našta
Kartu su kylančiomis kainomis šalyje auga ir paramos skurstantiesiems poreikis. „Lietuvoje skursta kas penktas gyventojas, tai bet kokiems kainų pokyčiams jie yra labai jautrūs. Mažesnes pajamas turintiems kainų kilimas yra didelė našta“, – sakė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Šiuo metu šalyje fiksuojamas maisto produktų, šildymo ir kitų kainų augimas tiesiogiai paliečia vaikus, tvirtino R. Dičpetrienė. Ji pažymėjo, kad per pandemiją itin išaugo paramos maistu poreikis. Kai kada vienintelės skurstančių šeimų pajamos būna pašalpos bei vaiko pinigai, o tuomet dėl kylančių kainų tenka susiveržti diržus.
Pašnekovė davė pavyzdį, iš kokios sumos turi pragyventi skurstanti šeima: „Vieniša mama ir keturi paaugliai. Mama nepaprastai darbšti, dirbo padienius darbus, bet susirgo lėtine liga, gavo minimalią socialinę pagalbą pinigais ir tik vaikų pinigus. Jiems visiems gaudavosi 300–400 eurų. Ir čia visi pinigai mėnesiui – turi suktis, kaip nori.“
Skurdo riziką patiriantiems vaikams teikiama įvairi parama: nuo maisto iki šiltų rūbų ir apavo. „Mes Europos Sąjungoje gyvename jau šitiek metų ir dar vis padedame maisto produktais, batais ir šiltomis striukėmis. <...> Aš vis galvoju: Na jau ne, tikrai batų šiltų vaikams tikrai netrūksta Lietuvoje. Trūksta. Mes vis perkame ir perkame. [Šeimoms – tv3.lt] pinigų neužtenka net visaverčiam maistui“, – teigė R. Dičpetrienė.
Sunku patikėti, su kuo kasdien susiduria vargstantys Lietuvos gyventojai. Dar viena šeima, kurią sudaro vieniša mama ir penki vaikai, maitinasi daugiausiai kruopomis ir savo augintomis daržovėmis.
„Tai viskas: kruopos, daržovės. Apie jokius kitus daiktus kalba neina. Eina kalba, kad tik realiai išgyventi. Mano minima šeima gyvena kaimelyje, daugiabutyje. Reikia už komunalines išlaidas mokėti. Kiekvienas pabrangimas tokioms šeimoms yra labai skaudus. Reiškia, kad nieko papildomo vaikams nebus“, – apgailestavo pašnekovė.
Kartais šeimos finansinė padėtis tokia sudėtinga, kad apie būrelius vaikams galima tik pasvajoti. Pavyzdžiui, apie futbolą, kur reikia mokėti už aprangą. Tai praktiškai nepasiekiama skurstantiems vaikams, tvirtino R. Dičpetrienė.
Šeimoms trūksta net geriamo vandens
„Gelbėkit vaikus“ vadovė atviravo, kokį prašymą jai skaudžiausia išgirsti: „Dėl ko man dar nepaprastai skauda širdį? Organizacija jau 10 metų ta daro ir aš vis tikiuosi, kad kiekvienais metais mes nebegausime šito prašymo. Vandens prašymo.“
Neretai daugiavaikės šeimos, gyvenančios vienkiemiuose arba mažuose kaimeliuose, ne tik trobose, bet ir visoje gyvenamojoje teritorijoje neturi geriamojo vandens. „Arba šulinio nėra, arba jis išdžiūvęs ir seniai ten nebėra vandens“, – sakė pašnekovė.
Tuomet šeimos priverstos griebtis šiaudo – kol laukia pagalbos, vandenį vežioja savo jėgomis. R. Dičpetrienė davė pavyzdį, kaip viena šeima – tėtis, mama, du gabūs berniukai – gyvena vienkiemyje be vandens.
„Mama savadarbiu vežimėliu su bidonu iš kaimynų už gero kilometro kiekvieną dieną vandenį geriamą vežiodavo. Kiekvieną mielą dieną. Jie neturėjo, nes jų šulinys – seniai išdžiūvęs, nes gyvena ant kalvelės. Turi prie namų balą daržovėms laistyti, rūbams išsiskalbti, bet tai ne geriamas vanduo. <...> Ji kasdien tempdavo namo bidoną vandens ir galvodavo, ar užteks jo dar vaikams arbatai prieš mokyklą užplikyti“, – dalinosi moteris.
„Gelbėkit vaikus“ padeda tokioms šeimoms įrengti šulinį arba gręžinį – tuo užsiima jau 10 metų ir vis dar yra nusidriekusi eilė laukiančiųjų, kol jiems bus padėta apsirūpinti geriamu vandeniu.
R. Dičpetrienė nepagailėjo kritikos ir regionų savivaldai, nes institucijos nepakankamai padeda skurstančioms šeimoms gauti geriamo vandens: „Tikrai nėra kosminiai pinigai – čia jau akmenį į savivaldybes metu – kad negalėtų savivaldybė pati pasirūpinti savo daugiavaikėmis šeimomis“.
Negana to, skurstantiems gyventojams reikia pagalbos norint pasišildyti – neretai jie naudojasi sukiužusiomis, įskilusiomis, netgi pavojingomis krosnimis. Organizacija padeda lopyti ne tik krosnis, bet ir senus, prakiurusius stogus.
„Vienoje šeimoje, kur liustra kabo, per tą skylę, jei palyja, bėga čiurkšlė. Dubenis susistatę jie. Ten seni asbesto gamybos stogai. Anksčiau ar vėliau jie prakiūra ir bėga per vienas ar kitas vietas į vidų“, – pasakojo R. Dičpetrienė.
Skurde – kaip užburtame rate
A. Adomavičienė pastebėjo, kad sunkiai gyvenantys žmonės linkę susitaikyti su situacija, savotiškai pasiduoti aplinkybėms.
„Vieni labai susigūžta ir bijo. Kai objektyviai matai, kad žmogui sunku, pajamos mažos, siūlai organizacijų pagalbą, žmonės sako: Man dar nėra taip blogai. Nors plika akimi matosi, kad išgyventi už 150 eurų neįmanoma ir dar prižiūrėti neįgalų asmenį. Tokio keisto susitaikymo ir baimės kreiptis pagalbos dar turime“, – tikino ji.
O kita dalis žmonių užsiplieskia – pasidaro pikti, kad nesulaukia pagalbos. Matydami, kad patys nebesusitvarko ir negauna reikiamos pagalbos, apmaudą išlieja ant valstybės.
Pašnekovė akcentavo, kad į skurdą patiriančius gyventojus visuomenėje vis dar žiūrima „kreivai“. „Yra labai didžiulė stigma žmonių, kurie susiduria su skurdu, atžvilgiu. Jie dažniausiai vadinami piktnaudžiautojais, veltėdžiais. Visi stereotipai, kurie eina, žmones labai sugniuždo ir jie stengiasi nuo to atsiriboti“, – svarstė ji.
Jos teigimu, skurdo mastai itin susiję su didėjančia socialine atskirtimi.
„Baimė kreiptis pagalbos, užsidarymas savyje, socialinių tinklų sutrūkinėjimas – tai išplaukiančios problemos iš skurdo. Žmonės tampa užsidarę savo kiaute ir jiems tuomet nelengva iš to išeiti. Yra išgyvenimo strategijos ir sukasi žmonės tame rate, nebelabai galvodami apie ateitį. Uždavinys pirmas – ištempti šią dieną, rytojaus dieną ir mažiau galvoti apie ateitį“, – skurstančiųjų savijautą apibūdino ji.
Skurdo lygis Lietuvoje lenkia ES vidurkį
Daugiausiai skurdas paliečia vienišus asmenis: labiau skursta vieniši pensininkai, vienišos mamos arba tėčiai.
„Jeigu žiūrėsime pagal grupes, tai labiausiai skursta bedarbiai. Žmonių pajamos netekus darbo labai smarkiai krenta ir jokios išmokos nesiekia skurdo rizikos ribos ir neužtikrina netgi minimalių poreikių“, – sakė ji.
Taip pat su skurdo rizika susiduria žmonės su negalia, daugiavaikės šeimos.
A. Adomavičienė pastebėjo, kad išaugo socialinių paslaugų poreikis. „Žmonės labiau atpažįsta, kad jiems reikia tokių paslaugų. Ypač pasijuto psicho-socialinių paslaugų, vaikų dienos centrų poreikis. Pagalbos vertę pajuto patys žmonės“, – pažymėjo ji.
Ypač paklausi tapo laikino atokvėpio paslauga, skirta šeimoms, slaugančioms itin sunkios sveikatos būklės ar negalios asmenis.
„Nuolat, dieną naktį, septynias dienas per savaitę artimuosius prižiūrinčios šeimos gali gauti bent keletą valandų atokvėpio, kai ateina socialinis darbuotojas ir pasirūpina neįgaliu asmeniu. <...> Žmonės vis labiau suvokia, kad yra dalykų, kurių negali patys padaryti ir reikia pagalbos iš šono arba vis dažniau kelia tuos klausimus, tada lengviau jiems padėti“, – nurodė ji.
Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. skurdo rizikos riba siekė 430 eurų per mėnesį vienam asmeniui. Žemiau skurdo ribos pernai gyveno daugiau nei penktadalis (20,9 proc.) Lietuvos gyventojų. Palyginti su 2019 m., šis rodiklis kilo 0,3 proc.
Tuo tarpu Europos Sąjungos skurdo rizikos lygio vidurkis 2019 m. buvo 16,5 proc.
