Pauliau, kiek metų dirbate skubios medicinos srityje?
Mano rezidentūra baigta skubios medicinos srityje, tad praktiškai visą laiką dirbu su skubia pagalba. Šiuo metu dirbu septintus metus.
Per nemažą patirties laiką darbe pasitaikė atvejų, kai jautėtės bejėgis padėti žmogui?
Mirčių skubios pagalbos skyriuje, žinoma, pasitaiko. Ypač kalbant apie lėtines ligas turinčius, vyresnio amžiaus žmones, kuriems, pavyzdžiui, progresuojantis paskutinės stadijos vėžys, su visomis galimomis komplikacijomis. Arba jauni, sunkias traumas patyrę žmonės – kai tu nė nespėji jiems padėti. Gaivini, nespėji nuvežti iki operacinės ir tenka konstatuoti mirtį.
Mirtys sukrečia?
Turbūt, ne tiek mirtis sukrečia, kiek pokalbis su artimaisiais. Kai reikia surinkti tinkamus žodžius pranešti: „Jūsų vaikas mirė, deja, negalėjome jam padėti“.
Sunkiausia yra padėti artimajam susitvarkyti su netektimi. Tada apima bejėgiškumo jausmas, kai nerandi tinkamų žodžių.
Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad Jūsų darbas yra kupinas streso ir įtampos. Kaip su tuo susitvarkote?
Sunkus klausimas... Manau, labiausiai padeda pokalbis su artimais žmonėmis. Kalbu ne tik apie šeimą, bet ir apie artimą kolegą. Juk jie geriausiai supranta, ką patiri darbe, kokius sunkius atvejus turi, su kokiais iššūkiais susiduri. Todėl pirmas vaistas yra pokalbis.
Taip pat ir šeimos palaikymas labai svarbus. Tas grįžimas namo, buvimas su šeima, jis irgi nukrauna pavargusią galvą nuo įtampos, nuo neigiamų emocijų.
Ar darbovietė pasirūpina Jūsų psichologine sveikata?
Šiuo metu, po gydytojų bendruomenę sukrėtusių įvykių (jauno mediko savižudybės, – aut. past.), administracija tikrai skiria dėmesį mūsų problemoms. Dėl šių įvykių buvo rengiami pokalbiai su krizių valdymo centro psichologais.
Taip pat mus informavo, kad visada buvo galimybė kreiptis į esamus psichologus darbo vietoje, tačiau retai kas ta proga pasinaudodavo. O dabar buvome paraginti ir padrąsinti nesivaržyti prašytis pagalbos ar pasiūlyti ją kolegai.
Yra ir išorinė pagalba, jei nenorima eiti savo darbovietėje pas specialistus. Visada galima kreiptis psichologinės pagalbos numeriais ar eiti pas psichologus privačiai.
Koks buvo skaudžiausias atvejis, kurį teko išgyventi darbe?
Tikriausiai, pats skaudžiausias buvo dar rezidentūroje, kai mirė vaikas.
Ir visada yra skaudžiausia, kai miršta mažieji mūsų pacientai. Tokie atvejai visi yra skaudūs, todėl negalėčiau išskirti vieno.
Kai miršta vaikas, nė kiek nepadeda žinojimas, ar mirtis yra prognozuota nuo lėtinės ligos, ar staigi.
O džiugiausias? Juk medikų darbe pasitaiko stebuklų, kai pasveiksta net sunkiausi ligoniai.
Yra pasitaikę nemažai tokių atvejų.
Matote, labai gaila, kad mes, Skubiosios pagalbos skyriuje, negalime baigti gydymo. Kartais būna, kad atvažiuoja pacientai, kurių būklė kritinė: tu juos intubuoji, atgaivini, tada tiesiai į reanimaciją... O po to jie išsirašo, į gyvenimą grįžta sveiki ir laimingi. Bet, deja, tu jų nematai – mato tie, kas juos išleidžia.
Dar labai džiugina, kai dar iš Skubios pagalbos skyriaus galime išleisti mažuosius pacientus. Deja, taip būna retai.
Kartais atvažiuoja su sunkiais atvejais: vaikas vemia, viduriuoja, atvažiuoja visas baltas kaip lapas, dreba… O už dviejų valandų jau laksto ir griauna tavo skyrių, viską laužo, visur laipioja. Ir išeina namo. Tokie atvejai visada labai pakelia nuotaiką. O vaikas, kuris jau nori visur eiti, lipti, yra sveikas vaikas, ir tai yra džiugu.
Kiek vienu metu buvo atvežta daugiausiai pacientų?
Man yra tekę priimti 6 sunkiai sužalotus pacientus po avarijos. Tai buvo asmenys, iš dviejų skirtingų eismo įvykių, įvykusių 15 minučių intervalu.
Nė vienas iš jų nemirė mano skyriuje. Bet aš nežinau, koks buvo jų tolesnis likimas.
Mes iš Skubiosios pagalbos skyriaus ne visada sužinome, kaip pacientui sekasi tolesnis gydymas. Bet visada, ypač sudėtingesnius atvejus, stengiuosi pasekti ir tikiuosi geriausio.
Pakalbėkime apie darbo rutiną. Kiek Jūsų komandoje dirba žmonių?
Kalbant apie trauminius pacientus, yra vadinamoji politraumos komanda, kurie prižiūri dauginius sužalojimus patyrusius asmenis.
Ją sudaro keli specialistai: skubios medicinos gydytojas, reanimatologas, chirurgas, traumatologas, echoskopuotojas, neurochirurgas, ir keli slaugytojai su padėjėjais.
Yra standartinės komandos ir išplėstinės komandos. Išplėstinė, kai, sakykime, kartais mums prireikia LOR (ausų, nosies ir gerklės) gydytojo, jei yra, pavyzdžiui, masyvus kraujavimas iš nosies, ar nosies kaulų lūžis. Kartais reikia oftalmologo, jei yra akies, akiduobės sužalojimai. Visada atsižvelgiame į situaciją ir pagal poreikį formuojame komandą.
Kai kurie žmonės, patekę į Skubios pagalbos skyrių dėl, sakykime, rankos, kojos, ar piršto lūžio, piktinasi, kad reikia palaukti kelias valandas, kol bus priimtas. Ar žmonių eilės prie Jūsų kabineto durų yra kasdienybė?
Eilės būna įvairios. Įprastai pas mus per parą atvyksta nuo 70 iki 100 potrauminių pacientų.
Mes kartais galime prognozuoti pacientų skaičių, kartais to padaryti neįmanoma.
Puikus pavyzdys, kai negalime prognozuoti pacientų srauto, buvo neseniai paspaudęs šaltukas, kai gatvės pasidengė ledu.
Tądien turėjome apie 120 pacientų, ir jie visi buvo rytiniai-popietiniai, tad naujo paciento registracija vyko praktiškai kas dvi minutes.
Todėl, nepaisant to, kad dirbo sustiprinta traumatologų brigada, skyriuje buvo eilių. Tokia eilė laukė maždaug apie valandą-dvi.
Tokie atvejai, žinoma, reti, tačiau kartais taip įvyksta. Vakare jau buvo vos vienas-kitas belaukiantis, o naktį jų iš viso nebuvo – kas atvykdavo, iš karto patekdavo pas gydytoją.
Dar pavasarį, kai prasideda pirmieji sodo darbai, pasipila didelis pacientų srautas su žaizdomis. Bet tų dienų, kada rudenį pirmą kartą pašals ar pavasarį pirmą kartą išlįs saulė, deja, prognozuoti negalime.
Kokiu prioritetu atsirenkate, kuriam pacientui pagalba reikalinga nedelsiant?
Pradžioje visi pacientai yra užregistruojami ir visi iki vieno patenka pas rūšiavimo slaugytoją. Jo funkcija yra įvertinti paciento gyvybinius parametrus.
Visi ūminiai atvejai yra suregistruojami, surūšiuojami ir jiems priskiriama tam tikra kategorija, t. y., kokio sunkumo yra paciento būklė.
Sakykime, jei asmuo turi masyvią traumą su sąmonės sutrikimu, jis gauna raudoną spalvą (pirmą kategoriją) ir važiuoja tiesiai į reanimacinę palatą. Tai reiškia, kad gydytojas turi apžiūrėti nedelsiant. Lygiai taip pat buvo ir šiandien, kai man paskambinote pirmą kartą – planavau su jumis pasikalbėti, bet turėjau viską mesti ir bėgti į reanimacinę palatą. Nes tai yra sunkiausios įmanomos būklės pacientas.
Jei tai yra lūžiai, žaizdos, išnirimai, tokie pacientai gauna truputį lengvesnę, antrą kategoriją, bet jie taip pat eina pirmumo tvarka prieš visus pacientus su sumušimais. Sakykime, žmogus pasitempė čiurnos raiščius, koja ištino. Tokiu atveju gali būti lūžis, o gali nebūti. Ir nežinosime, kol neištirsime. Todėl tokiu atveju žmogus gali palaukti ir prieš jį eis visi kraujuojantys, visi deformuoti ir atviri lūžiai, nes jiems ne tik svarbu pagalbą suteikti kuo įmanoma greičiau, bet ir svarbu greitai nuspręsti dėl stacionarinio gydymo.
Jei žmogus junta didelį skausmą, dar rūšiavimo palatoje slaugytoja gali jam gali duoti vaistų nuo skausmo, uždėti ledo, sutvarstyti. Po to, gydytojas apžiūrėjęs, gali skirti papildomą dozę nuskausminamųjų.
Kaip atskiriate atvejus, kai pacientui reikalinga neatidėliotina pagalba?
Pirmiausia, tai yra komandinis darbas. Mes esame dalis ligoninės, esame dalis paciento gydymo. Dar iki mūsų yra kita dalis – greitosios. Labai daug priklauso nuo jos brigados, kiek jie mus informuoja apie įvykį, paciento būklę. Todėl pradžioje, pagal informaciją, galime tik įsivaizduoti, ar traumos yra sunkios. Tačiau, kol neapžiūri paciento, labai sunku vertinti.
Kalbant apie sunkiausias traumas, tai gali būti sunkus dubens kaulų daugybinis lūžis, komplikuoti stuburo lūžiai, sunkūs galvos, smegenų sužalojimai su kaukolės skliauto lūžiais, krūtinės ląstos lūžiai, pilvo organų pažeidimai, plyšimai, masyvūs vidiniai kraujavimai. Bet tai jau aiškėja po tyrimų.
Pirminę būklę vertiname pagal tam tikrus gyvybinius parametrus: sąmonės sutrikimą, mažą arterinį kraujospūdį, labai dažną pulsą, sutrikusį kvėpavimą ir t.t.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
