Klaipėdos „Žuvėdros" kolektyvo siela – vadovė Skaistutė Idzelevičienė – pasaulio ir Europos čempionato medalių nebeskaičiuoja. Istorija jau tapo ir Maskvoje laimėtas sidabras. Priešakyje naujas tikslas – 2011 m. Vilniuje vyksiančios planetos pirmenybės, kuriose klaipėdiečiai žada šokti taip, kad apstulbs ir patys šališkiausi teisėjai.
Praėjusį savaitgalį Maskvoje vykusiame pasaulio Lotynų Amerikos šokių čempionate Klaipėdos „Žuvėdros" ansamblis iškovojo sidabro medalius. Auksas atiteko šeimininkų palaikomam Tiumenės „Veros" kolektyvui. „Rusai patys pripažino, kad už juos esame geresni. Tačiau jiems nugalėti padėjo namų sienos", – šypteli kartu su vyru Romaldu Idzelevičiumi ne vieną dešimtmetį „Žuvėdrai" vadovaujanti moteris.
– Komandinių šokių varžybos garsėja subjektyviu teisėjavimu. Ar užtenka jėgų nuolat kovoti su vėjo malūnais? – „Respublika" paklausė S.Idzelevičienės.
– Praeina laikas ir norisi pabandyti iš naujo, kaip kad “Trijuose milijonuose" dainuoja Marijonas Mikutavičius. Paslapčia tikiesi: o galbūt dabar viskas bus kitaip? Todėl mėgini savo jėgas dar kartą, dar kartą ir dar kartą. Be to, dalyvaudamas tobulėji kūrybiškai, nes tenka ne vien šokius pastatyti, o ir muzikos ieškoti, pagal kurią Audrius Balsys galėtų padaryti tinkamą aranžuotę. Tai nėra paprasta, nes kompozitorius 4,5 min. trukmės aranžuotėje turi plėtoti penkias Lotynų Amerikos šokių temas – muzika negali būti nuobodi, turi patikti patiems šokėjams. Štai taip ir dirbame.
– Iš kur semiatės naujų idėjų?
– Stebiu, kokius judesius atlieka pasaulio porinių šokių žvaigždės, seku ir profesionalų, ir neprofesionalų pasirodymus. Porų šokių programos būna sudėtingos, daugiau įvairių sinkopių, tačiau tai yra naudingas dalykas. Mokydamiesi to, ko nepavyksta atlikti iš karto, “Žuvėdros" šokėjai tobulėja.
– „Žuvėdra" pasaulio čempionato prizininke yra tapusi jau 17, o Europos čempionato – 15 kartų. Ar jums medaliai dar kažką reiškia?
– Tiesą sakant, aš jų nebeskaičiuoju. Tik žinau, kad turime 7 pasaulio ir 6 Europos čempionatų aukso medalius, o sidabras ir bronza... galima teigti, kad tai jau nieko nebereiškia. Žinoma, kiekvieną kartą norisi pasirodyti kuo geriau, būti pranašesniems už kitus ir iškovoti objektyvią pergalę, tačiau, kaip suprantate, mūsų žanre su objektyvumu yra labai daug problemų.
– Kiek repeticijų per savaitę turi „Žuvėdros" ansamblis?
– Artėjant čempionatui repetavome kiekvieną dieną, paskutinį mėnesį – netgi po du kartus. Valandą ryte, o dar pusantros valandos – vakare. Artėjant varžyboms laisvi būdavo tik šeštadieniai, nes mūsų šokėjas Tadas Rimgaila dalyvauja projekte “Šok su manimi". Dėl tokio grafiko žmonėms beveik nebelieka laiko asmeniniam gyvenimui, todėl į ansamblį juos prisikviesti labai sunku, ypač merginas. Dauguma studentų pradeda dirbti jau nuo antro kurso. Po paskaitų jie bėga į darbus, todėl vakarinę repeticiją pradedame tik pusę devynių. Baigiame apie dešimtą, o dar reikia laiko persirengti, nusiprausti, grįžti namo. Būna, kad aš pati iš salės išeinu likus valandai iki vidurnakčio. Dabar, po čempionato, grafikas bus laisvesnis – treniruosimės tris kartus per savaitę.
– Tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose dalyvauja beveik vien europiečių kolektyvai. Ar yra prasmės rengti dvejas atskiras varžybas?
– Iš tikrųjų didelės prasmės nėra. Pirma – būtų sutaupoma pinigų, antra – nuo pečių nukristų šiek tiek įtampos. Dabar beveik nėra laiko atsipalaiduoti, paatostogauti. Varžybos vyksta kas pusę metų, tačiau joms juk reikia atsakingai pasirengti! Rusams ir vokiečiams gerai – jie gauna didelį finansavimą, ansambliams gali padaryti dviejų savaičių treniruočių stovyklas, kuriose ir atliekamas pagrindinis darbas. Mes tokių sąlygų neturime.
– Susidaro įspūdis, kad į šalį, kurioje vyksta čempionatas, dažnai palankiai žiūri ir teisėjai. Kaip vertinate kalbas, kad Žuvėdrai jau galima kabinti kitais metais Vilniuje vyksiančio pasaulio čempionato auksą?
– Taip, dabar visi galvoja, kad kitais metais Lietuvoje laimės lietuviai. Bet aš nenoriu taip galvoti. Sieksiu, kad „Žuvėdra" atrodytų taip gerai, jog nebūtų jokių kalbų apie teisėjų šališkumą.
– Kodėl teisėjai tokie subjektyvūs?
– Bėda yra ne tik žmonių šališkumas, bet ir išprusimas. Nėra specialių seminarų – nėra ir paruoštų arbitrų, kurie galėtų teisėjauti ansamblių čempionatuose. Nes tai specifinis žanras, o ne vien individualių porų šokiai. Teisėjas turi ne tik žinoti techninius dalykus, bet ir išmanyti kompoziciją, suvokti, kaip ji daroma. Apskritai net ir tendencingos politikos formavimas vieno ar kito ansamblio atžvilgiu gali atsigręžti prieš patį kolektyvą. Beveik visada atsiranda koks nors išsišokėlis, kuris nepaklūsta užkulisiniams susitarimams. Pavyzdžiui, Maskvoje vokiečiai darė viską, kad būtų aukščiau nei mes. Tačiau rusų teisėja netikėtai jiems skyrė tik ketvirtą vietą ir bendroje įskaitoje Brėmeno ansamblis liko trečias.
– Kokie artimiausi „Žuvėdros" planai?
– Arėja Kalėdos, Naujieji metai. Bus vienas kitas koncertas. Reikia pagalvoti – galbūt laikas komandoje kažką keisti. Po didelių varžybų taip būna visada. Tačiau atostogauti kolektyvo tikrai nepaleisiu.
– Ar motyvacijos ir energijos ruošti „Žuvėdrą" naujiems čempionatams nepristigs?
– Būna visokių nuoskaudų, tačiau po čempionatų bėgant laikui jos dažniausiai užsimiršta ir viskas vėl atrodo gerai. Pavyzdžiui, šį kartą nuotaiką man pakėlė komentarai rusų interneto tinklalapiuose – jie mums vieningai atiduoda pirmąją vietą, supranta, kad buvome stipriausi. Dirbu ne pirmus metus, todėl prie panašių dalykų jau pripratau. Apskritai trauktis dabar būtų negražu ir nepatogu. (Juokiasi.) Juk čempionatas vyks Lietuvoje.
– O į Tiumenėje vyksiančias Europos pirmenybes vyksite?
– Sunku pasakyti. Labai jau toli ta Tiumenė, autobusu reikia važiuoti maždaug savaitę. Ir tai dar laikoma Europa... Vyktume, jei kas nors padovanotų daug pinigų. Ir, aišku, tik viena komanda, nes dviejų skraidinimas lėktuvu kainuotų nesuvokiamai daug. Apskritai traukinio bilietai į Maskvą abiem „Žuvėdros" komandoms mums buvo per brangūs. Todėl teko vykti autobusu.
– Ar Lietuvos vardą užsienyje garsinanti kolektyvą dažnai jaučia finansų stygių?
– Kadangi priklausome Klaipėdos universitetui, jis su miesto savivaldybe yra susitaręs dėl kasmetinės paramos „Žuvėdrai". Lėšų per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą mums parūpina ir Lietuvos sportinių šokių federacija, tačiau ta parama yra nestabili. Ji priklauso nuo to, kaip nubalsuoja fondo nariai. Jei tais metais vyksta olimpiada ar koks kitas didelis renginys, rėmimo negauname, jei nevyksta – gauname. Pinigų turime tiek, kad autobusu vykstame į absoliučiai visas keliones, apie jokius skridimus nėra net kalbų. Dabar nei naujų rūbų siuvome, nei naują šokį statėme – vis tiek pinigų neužteko, prašėme papildomo finansavimo. Čempionatuose už prizines vietas irgi gauname tik medalius, todėl šokėjų pasiaukojimas yra, galima sakyti, altruistinis. Jie gauna tik maistpinigius, kurie sudaro kelis šimtus litų per mėnesį. Manau, kad jei šokėjams būtų garantuoti kokie nors atlyginimai, jų motyvacija atstovauti „Žuvėdrai" būtų dar didesnė.
