Vakar Panevėžyje lankėsi ypatinga viešnia – JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse. Ji išlydėjo karius į Afganistaną, bendravo su miesto meru, aplankė vietos žydų bendruomenę. Tačiau labiausiai diplomatę domino Šeimos namuose prieglobstį radusių smurtą patyrusių moterų likimai.
Agentūros „SOS vaikai“ įkurtuose Šeimos namuose šiuo metu glaudžiasi dešimt žmonių – keturios mamos ir šeši jų vaikai. Šeimos namų įkūrėja ir vadovė gydytoja Marytė Zabulionienė sako, jog namai galėtų antra tiek ir dar daugiau sutalpinti. „Nė vienos skriaudžiamos moters nepaliksime už durų“, – patikino ji.
Skausmui durys atviros
Šeimos namuose vakar beveik valandą praleidusi JAV ambasadorė Anne E. Derse bendravo su ten dirbančiomis savanorėmis, prieglobstį radusiomis moterimis, apžiūrėjo kuklius, bet patogius kambarius, virtuvę, bendrą svetainę.
Viešniai buvo įdomu, kiek laiko iš namų išvarytos ar pačios nuo smurtaujančių vyrų pabėgusios moterys turi teisę gyventi Šeimos namuose. „Kartais užtenka vienos nakties, kartais savaitės, o kartais net metų – tol, kol išsisprendžia problemos, pagerėja padėtis“, – pasakojo M. Zabulionienė. Neseniai iš Šeimos namų savarankiškai gyventi išėjusi moteris čia praleido daugiau nei metus. Pagimdžiusi kūdikį, jaunutė mama visai neturėjo kur eiti – net buvo nutarusi vaiką atiduoti valstybės globai, o pati leistis į užsienį.
Tik kartu su mažyliu priglausta Šeimos namuose to atsisakė: pati augino atžalą iki metų, paskui gavo darbą, pradėjo vaiką vesti į darželį, rado butą. Dabar ji su dėkingumu prisimena žmones, buvusius šalia skausmingu gyvenimo momentu.
Pirmas žodis – valstybės
Kiekvienos Šeimos namuose prieglobsčio prašiusios moters gyvenime daugiau būta spyglių nei rožių. Muštos ir spardytos, žemintos ir niekintos, kai kurios pačios ne kartą klupusios vargu ar kur kitur būtų radusios namus, kur saugiai su vaikais prisiglaustų. Nesteigia valstybė tokių namų.
Nevyriausybinės organizacijos rūpesčiu įkurti Šeimos namai gauna tik miesto palaikymą – patalpas skyrė miesto Savivaldybė, ji apmoka ir už komunalines paslaugas. Neapsiriktų ir rajono Savivaldybės galvos, jeigu imtųsi prisidėti prie šių namų išlaikymo – juk čia priglaudžiamos ir smurtą patiriančios kaimų gyventojos.
Valstybės ir visuomenės požiūris į smurtą šeimoje dar labai atsainus, tą pripažįsta visi šioje srityje dirbantys žmonės. „Muša, vadinasi, pati kalta“, – būna pasakoma netgi taip.
Lietuviškai jau šiek tiek susikalbanti ambasadorė šnekino Šeimos namuose gyvenančias moteris, klausė jų pasakojamų istorijų. Viena, daug kartų buvusi sumušta, dabar išgyvena skyrybas, kita ir dabar dar negali pakelti vyro sulaužytos rankos, trečia, pasiėmusi du vaikelius ir nutraukusi bet kokius ryšius su mušeika vyru, jau turi darbą, tikisi greitai pradėti gyventi savarankiškai.
„Iš tokios bėdos – smurto šeimoje rato – išsivaduoti įmanoma, tačiau tik veikiant visiems kartu“, – sakė A. E. Derse ir pabrėžė, kad tik valstybei tarus pirmą žodį prasidės tikrasis išsivadavimas.
Per trisdešimt metų
Ambasadorė sako, kad Amerika smurto šeimoje laikotarpį jau pragyveno. Maždaug prieš 30 metų ir toje didžiulėje valstybėje vyrų mušamos bei žeminamos moterys taip pat dažniausiai sunkiai surasdavo pagalbą.
„Taip, kaip dabar Lietuvoje, taip anksčiau ir Amerikoje policininkai juos iškvietusioms moterims sakydavo niekuo negalintys padėti. Namai, kuriuose galėdavo prisiglausti, būdavo tik tokių entuziastų, kaip jūsų gydytoja, steigiami“, – pasakojo A. E. Derse.
1994 metais JAV vyriausybė priėmė įstatymą, smurtą šeimoje traktuojantį kaip nusikaltimą. Kiekvienas ranką prieš moterį namuose pakėlęs smurtautojas pradėtas bausti lygiai taip, kaip ir tas, kuris sumuša žmogų gatvėje. Įsigaliojus įstatymui, nebeliko pasiteisinimo „į šeiminius reikalus nesikišame“. Ir policija, ir teismai, ir kitos valstybinės institucijos pradėjo drausminti, bausti šeimos smurtautojus, ginti skriaudžiamuosius. Pasikeitė ir visuomenės požiūris, smurtą patyrusieji nebekaltinami.
Ambasadorė pripažįsta, kad visiškai išrauti smurto blogybės neįmanoma. Tačiau Amerikos pavyzdys įrodė: įsigaliojus įstatymui, smurto šeimose atvejų sumažėjo 50 procentų.
Tylėti neverta
Kad pas mus dabar taip ar net dar blogiau nei prieš kelis dešimtmečius Amerikoje, atskleidžia vienos moters pasakojimas: „Kai vyras mane sumuša būdamas blaivus, policija net nevažiuoja, sako niekuo padėti negalinti, čia šeimos reikalas. Kai vyras muša girtas, atvažiavę pareigūnai jį tramdo. Trumpam. Kiek man teko kentėti, kiek pažymų apie sumušimus turiu, – į kurias duris tik beldžiausi, niekas negelbėjo. Ir tik kai ryžausi pasiimti vaikus ir išeiti, kai suradau Šeimos namus, tik čia po daugelio metų pajutau ramybę. Gyveni – ir nėra baisumo“, – su ašaromis akyse pasakojo vakar jauna moteris.
Ambasadorė pritarė jos sprendimui: „Jūs stipri. Prisiėmėte atsakomybę už save, vaikus, atlaikysite.“
A. E. Derse pabrėžė, kaip svarbu, kad aukos nesigūžtų patyliukais, kad kalbėtų, pasakotų, atskleistų smurtautojo poelgius.
„Ir Amerikoje, kol įstatymas prieš smurtą šeimoje nebuvo įsigaliojęs, daugelis moterų slėpdavo savo išgyvenimus, stengdavosi, kad niekas nesužinotų, neišjuoktų. Dabar moterys žino savo teises ir nebesileidžia skriaudžiamos“, – sakė ambasadorė.
Smurtas šeimoje – nusikaltimas, kaip ir visi kiti. JAV ambasadorė A. E. Derse kartu su kitų šalių ambasadoriais ketina kreiptis į Lietuvos vadovus, skatinti juos kuo greičiau priimti smurtą šeimoje stabdantį įstatymą. Smurtautojams jis būtų geras apynasris.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Panevėžio balsas