Perskaitęs Edmundo Ganusausko knygą apie prieš metus žuvusį talentingą lietuvių oro akrobatikos lakūną Vytautą Lapėną (E. Ganusauskas, „Vytautas Lapėnas“. – Vilnius: Interkelias, 2008, 213 p.), pagalvojau: kodėl taip yra, kad mūsų kultūros tradicijoje talentingo, kilnaus, kraštui reikalingo, nusipelniusio žmogaus pirmiausia turi nelikti, kad visuomenė apie jį sužinotų plačiau?
Daugelis žino, kad V. Lapėnas (1958-2008) buvo talentingas pilotas, laimėjęs Lietuvos, Sovietų Sąjungos, Europos bei pasaulio akrobatinio skraidymo laurus, su lėktuvu kritęs (1989 m.), baisiai susižalojęs ir jau beveik žuvęs, netekęs kairės kojos, taip pat kairės rankos pirštų, tačiau neįtikėtinu būdu vėl prisikėlęs. Prisikėlęs ne tik gyventi, bet ir skraidyti. Ir dar kaip skraidyti! 2002 m. jis laimėjo Europos čempionato sidabro medalį už laisvąją programą, nusileidęs tik savo paties mokiniui ispanui Ramonui Alonsui!
Lapėno sportiniai pasiekimai – žinomi neblogai. O štai asmenybė, iki pasirodant Ganusausko knygai, buvo pažįstama tik artimajai aviatorių aplinkai. Ir nepaisant to, kad Vytautas Lapėnas buvo Seimo (2000-2004), taip pat Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (2000, 2003) narys.
Gal todėl, kad tai buvo žmogus, kuris visa savo esybe netiko prie tų politinio ir visuomeninio gyvenimo formų, kurios per 18 Lietuvos valstybės gyvavimo metų įsigalėjo kaip tam tikras „nusistovėjęs“ viešosios raiškos „standartas“. Dėmesio ir atidumo čia susilaukia paprastai tie, kurie pajėgia kelti skandalus arba šokiruoti.
Kai Ispanijos lakūnai, kuriuos nuo 1991 m. treniravo Vytautas Lapėnas, vis dažniau ėmė lankytis Lietuvoje, Ganusauskui sykį jis prasitarė: girdi, jeigu svečiai suprastų, ką viena po kitos vakarais kartoja mūsų televizijos, jam būtų didelė gėda. Praleidęs Ispanijoje daugiau laiko, V. Lapėnas patyrė: aukštesnė gyvenimo kokybė, gilesnis kultūros klodas sukuria ir kilnesnius žmonių tarpusavio santykius.
Daug kritikuojančių, maža tikinčių
Koks tai buvo žmogus nuo pat jaunystės, prisimena Pasvalio rajone gyvenanti Vytauto motina Stasė Lapėnienė: „Parvažiuodavo. Atsiveždavo ir draugų. Žvalūs, stiprūs, atvažiuodavo ne pasivaišinti, bet tada, kai reikėdavo kolūkio burokus nuimt. Nepaprasto didumo plotai. Dar būdavo ir nuolatinis darbas kolūkyje, paskui savo gyvuliai, daržas – reikėdavo dirbti prie mėnesienos.
Tai Vytukas telefonu paklausdavo, ar jau valdžia leidžia normas nuimti, ir atvažiuodavo su draugais lakūnais. Virgis Urbonas, Vytas Armonas, Petras Lozda su kuprinėlėmis ant pečių. Runkeliai suaugę į žemę, tai kulnus nudaužydavo įstoję į kilometrines vagas. Vakare jau į krūvas runkelius sumetę. Regina (Vytauto sesuo – V.V.) drabužius tik prasukdavo skalbykloje, jie šlapius susimesdavo į parašiuto maišą ir – į Vilnių.“
„Į Vytą iš karto visi atkreipė dėmesį – kuklus, simpatingas, besišypsantis, ne itin kalbus. Gerai atsimenu pirmąjį įspūdį: tas vaikinas žino ir gali daugiau negu parodo, – pasakoja Viktoras Smolinas, buvęs absoliutus Europos ir pasaulio čempionas, dabar Rusijos akrobatinio skraidymo rinktinės vyriausiasis treneris. – Jis nesilaikė schemos, atseit mane taip išmokė, taip aš ir skraidau. Vytas eksperimentavo, visada ieškojo savo stiliaus. Kabinoje atrodydavo ramus kaip ir žemėje, bet jo pilotažas buvo nepaprastai azartiškas. Tuose skrydžiuose jausdavai didžiulę vidinę lakūno jėgą. Vytas daugeliu atžvilgių pranoko kitus, tačiau kartu buvo ir neįtikėtinai kuklus.“
Violeta Gedminaitė, buvusi ilgametė Lietuvos akrobatinio skraidymo primadona, pamena, kaip paskelbus rezultatus, „vienas blogiau pasirodęs lakūnas aiškino, esą teisėjai jo konkurentų klaidų nepastebėję. Vytas negarsiai sau pasakė: „Ne ta kryptimi galvojama. Reikia aiškintis, ką pats blogai padarei, kad kitą kartą padarytum geriau. Jis pats taip ir elgėsi: niekada neieškojo kaltų, pats kovojo su savimi ir likimo mestais iššūkiais.“
„Mes stovėjome Šveicarijos Alpių kaimelio kapinėse prie simbolinio iš kalnų negrįžusių alpinistų kapo, – pasakoja Edmundas Ganusauskas. – Akmenyje galėjai perskaityti daug pavardžių ir datų. Ir – užrašą: „Čia mes praradome gyvenimą. Ir atradome jį vėl šventame Viešpaties kalne.“ Vytautas tarė: „Jeigu žmonės kalnuose nežūtų, niekas į juos ir nekoptų.“
„Jo grįžimas į gyvenimą – ilgo nuotolio distancija, ir tai, kaip Vytas ją įveikė, verta didžiausios pagarbos, – sako žinomas Rusijos pilotas Vladimiras Makagonovas. – Susidarė įspūdis, kad pasveikęs po avarijos jis įgijo naujų, dar stipresnių gyvybinių jėgų. Gyvenimo troškimas jį vedė į priekį. Jis neleido sau būti invalidu ir toks nebuvo.“
Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas, pilotas Virginijus Veilentas tvirtina: „Kaip Jonas Paulius II, nešdamas savo negalią, sugebėjo vadovauti Bažnyčiai, taip ir Vytautas su savo negalia buvo dvasinės stiprybės šaltinis, prie kurio nuolat ėjo žmonės. Jo tikėjimas buvo labai savotiškas. Nors nebuvo praktikuojantis katalikas, universalūs dėsniai, krikščionybėje išpažįstamos vertybės jam buvo labai artimos ir savos. Savo esybe jis buvo tikriausias krikščionis.“
„Sakydavo: duok žmogui, ko jam reikia. Palaikyk, padrąsink. Kritikuojančių aplink daug, o tokių, kurie pasako žmogui „tu gali“, mažai, – prisimena Vytauto žmona Asta Lapėnienė. – Sakydavo: viskas labai paprasta – žmonės su tavimi elgsis taip, kaip tu elgiesi su jais. <...> Vytas save atiduodavo draugams, vaikams, visiems.“
Grūmėsi pagirtinai
Vytauto sugrįžimas į pasaulinę akrobatinio skraidymo orbitą 2001 metais, pasak Ganusausko, tapo didžiausia antrųjų Pasaulio oro žaidynių Ispanijoje staigmena. Sugebėjęs aplenkti du trečdalius iš žaidynėse dalyvavusių pasaulio pilotų, jis užėmė penkioliktąją vietą. Prancūzijos komandos treneris, buvęs absoliutus pasaulio čempionas Claude Bessiere, Vytautui atliekant kvalifikacinį skrydį, sukvietė saviškius: „Žiūrėkite, kaip reikia daryti viražą su dviem statinėm (itin sudėtinga oro akrobatikos figūra – V.V.), ir neužmirškite, kad lakūnas neturi kojos.“
Vienas iš didelių projektų, kuriuos Vytautui Lapėnui buvo pavykę įgyvendinti Lietuvoje, buvo oro akrobatikai pritaikytas „Įstros“ aerodromas Panevėžio rajone ir greta jo įkurdinta skraidymo mokykla. Iš pradžių su Jurgiu Kairiu, vėliau – vienas, šią mokyklą išvystė iki tarptautinio lygio lakūnų rengimo centro, o 2002 m. čia surengė puikiai pavykusį Europos čempionatą.
„Dešimt 2002-ųjų liepos dienų Vytauto Lapėno skraidymo mokyklos aerodrome sukrėtė akrobatikos pasaulį. Nors pilotai kovojo dėl Europos čempionų titulų, garsas apie puikų renginį, jaukią čempionato atmosferą ir lietuvių svetingumą bemat pasiekė kitą Atlanto krantą. Net Claude Bessiere, dabar visuose aerodromuose žinomas kaip reiklus ne tik savo lakūnams prancūzų komandos treneris Coco, sakė jokiame čempionate per dvidešimt sportinės karjeros metų tokio aukšto lygio nematęs.
Panašių atsiliepimų girdėjome daug. Geri pilotų žodžiai kaitino krūtinę, kaip ir vėjyje plazdančios vienuolikos valstybių vėliavos. Ar dažnai gali taip didžiuotis savo šalimi, savo Tėvyne?“ – knygoje apie neeilinio talento lakūną ir išmintingą žmogų rašo Ganusauskas.
Komandomis tąsyk nugalėję rusai dėl pirmosios vietos tradiciškai kovoja su prancūzais. Užtat lietuvių užimta trečioji vieta – didžiausių komplimentų vertas pasiekimas, apie kurį „Įstroje“ realiai svajojo vokiečiai, ispanai, britai arba italai. Vytauto Lapėno vedami Lietuvos lakūnai, nors ir neturėję lygiaverčių sąlygų, su tituluotais varžovais grūmėsi daugiau negu pagirtinai.
Juodžiausias scenarijus
Panašu, kad danguje Vytautui buvo lengviau negu žemėje. Jau 2002 m. jo balse, anot Ganusausko, pasigirdo minorinių gaidelių: „Padariau išvadą – labai mažai kas turi prasmę iš to, ką darai gyvendamas – vaikai, mokiniai.“
Jo pastangos ugdyti ir stiprinti tarptautinę reputaciją įgijusį aviacijos židinį Lietuvoje baigėsi tuo, kad oro uostą ir skraidymo mokyklą jis prarado. Kaip dalininkas čia jau buvo koją įkėlęs verslininkas Jurijus Borisovas. Vytauto, kaip lakūnų instruktoriaus ir mokytojo, darbas pasidarė konvejerinis. „Konvejeris – ne jam. Struktūros – ne paukščiui. Jis negalėjo dirbti įspraustas į kažkokius rėmus, – tvirtino buvęs šios skraidymo mokyklos direktorius Ramūnas Vyžintas. – Buvo per daug laisvas žmogus. Menininkas. Savo gyvenimo architektas.“
Vytauto žmona Asta prisimena: „Kaip supratau, Borisovas prieš čempionatą nedavė pinigų baigiamiesiems darbams. Vytas tada žiūrėdavo į vieną tašką sienoje arba atsigulęs ant žolės – į dangų. Bandė kreiptis į lukoilus ir maximas, bet nieko neišėjo. Nežinau, kaip atsirado Vytautas Galvonas, tačiau vieną gražią dieną Vytas padavė man raštą, kad savo dalį jam atiduoda už vieną litą.
„Reikia pasirašyti“. Palauk, čia 12 mūsų gyvenimo metų sudėta, ko tik dėl aerodromo nepardavėme, kartais vaikams jogurtui pinigų nebūdavo. Jis pakartojo: arba pasirašome, arba apsijuoksime prieš visą pasaulį. Be to, sakė, negi draugai mane taip išduotų.“
„Deja, išsipildė juodžiausias scenarijus, – teigia Arminas Murauskas, „Ogmios pulsas“ prezidentas. Patyręs didelę skriaudą, padvigubintą buvusio bendražygio išdavystės, Vytautas, anot Ganusausko, ir ja su niekuo nesidalijo.
Netruko jam apkarsti ir politika: „Seime tikėjausi sutikti 140 išminčių, bet teko nusivilti. Ten yra nemažai protingų vyrų ir moterų, bet maniau, kad tie žmonės bus santūresni, pasveriantys kiekvieną savo žodį. Deja, tokių beveik nėra“, – tvirtino anuomet Vytautas Lapėnas.
Kelias – komanda
Liko – Ispanija. Tai buvo ne vien jo pragyvenimo šaltinis, bet ir atgaiva širdžiai. Skaitydamas Ispanijos pilotų atsiliepimus apie savo mokytoją lietuvį supratau, kodėl jam buvo taip nejauku dėl to, ką rodo mūsų televizijos. Jis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad tėvynė, kurią žmogaus kitataučių akyse stengiasi reprezentuoti aukštais etiniais standartais ir neeiliniais gabumais, taip nevertintų pati savęs ir savo talentų. O, pasirodo, ir lietuviai gali kitus pamokyti ne tik profesinių įgūdžių, bet ir kai ko daugiau.
„Išmokau iš Vyto daug dalykų: jo gyvensenos, mąstymo būdo, meilės gyvenimui ir žmonėms, meilės skrydžiui ir akrobatiniam skraidymui, – šiuos žodžius V. Lapėno mokinys ir lainerio „Airbus 340“ pilotas Anzelmo Gamezas parašė 11 000 m aukštyje. – Labai jo ilgiuosi ir daug kartų sapnavau. Pažvelgęs pro langą matau daugybę žvaigždžių ir žinau, kad kažkur ten yra jis. Stebi mus ir rūpinasi mumis.“
Pats Vytautas apie savo vertybines nuostatas yra sakęs: „Ne sykį galvojau, kodėl po avarijos man padėjo tiek daug žmonių. Pirmiausia dėl to, kad gerų žmonių yra daug. <...> Laikiausi nuomonės, kad kiekvienas pilotas yra vertas dėmesio. Man teko bendrauti su gerais lakūnais, ir aš nebijodavau jiems pasakyti, kad jie geri lakūnai. Mus siejo draugiški jausmai, mes daug ką bendrai darėme, ir aš visada pagal galimybes stengiuosi palaikyti su tais žmonėmis ryšius, nežiūrėdamas, kokia jų partija ar valstybė. Savaime taip išeidavo, kad mane aplenkdavo visokios intrigos.
Niekam neaiškinau, girdi, jei gyventume Kinijoje, tai rašytume hieroglifais. Kai pradedi aplinkinį pasaulį tvarkyti pagal save, kitiems dalykams lieka daug mažiau laiko. Mes kiekvienas turime savo tiesą, bet nereikia jos per daug stipriai įrodinėti kitiems. Gali pasakyti, kad turi savo tiesą, bet tik tiek – su ja ir gyvenk.“
„Ginčytis – jokios prasmės, – apie Vytauto mokymo metodą pasakoja kitas ispanų lakūnas Castor Fantoba Lerengui. – Jei kuris iš mūsų bandydavo atsikirsti, jis ramiai pasakydavo: „Daryk, kaip išmanai, tu geriau už mane žinai.“ Triuškinantys žodžiai. Jis niekada neįrodinėjo. Pasakydavo ar pasiūlydavo ką nors, bet sprendimas yra tavo. <...> Pozityvi meditacija, daryk kitiems tai, ką norėtum, kad darytų tau, venk tiesioginės konfrontacijos, stenkis dialogu išspręsti problemas – visa tai sudarė jo filosofijos esmę.“
„Pirmuosius akrobatinio skraidymo žingsnius žengiau su juo, o po kelerių metų mūsų komanda iškovojo Europos ir pasaulio sidabro medalius, – pasakoja Juan Velarde. – Jis buvo nuostabus treneris! Viską, ką sužinojau apie akrobatinį skraidymą, sužinojau iš jo. Jo vizija siekė gerokai toliau negu atskiro piloto pasiekimai. Jis visuomet mąstė apie komandą kaip apie kelią, vedantį priekin. Pavienė sėkmė labai daug jam nereiškė, svarbu buvo visa komanda. Visa komanda!“
Iki pasimatymo, Vytai!
Kodėl toks talentingas žmogus, kaip Vytautas Lapėnas, atrodytų, taip reikalingas savo šaliai, galėjo atsiskleisti Ispanijoje, o Lietuvoje – ne? Nerado sau vietos. Ar ne todėl, kad čia vis dar per plačiai galvojama, jog gyvenime svarbiausia – angarai, pakilimo takai, skraidantys aparatai, o visa kita – tik „aptarnaujantis personalas“? Ar ne čia priežastis, kad ir Lietuvos, kaip valstybės, drama – nėra komandos? Komandos kaip savivokos ir socialinio integralumo ženklo?
Buvęs Ispanijos Karalystės ambasados Lietuvoje gynybos atašė „Delfi“ redakcijai atsiuntė laišką Vytauto Lapėno atminimui. Tokiais žodžiais galėjo kreiptis tik kilnus KOMANDOS narys. Ir tai paaiškina, kodėl šiuos žodžius galėjo parašyti Ispanijos, ne Lietuvos pareigūnas.
„Mus paliko Vytautas Lapėnas. Skraidanti legenda, aukso puslapis Lietuvos aeronautikos istorijoje. Širdis, atsidavusi skrydžio aistrai. Draugas iš didžiosios raidės ir pilotas, nevaržomas sienų.
Vytas pakilo savo paskutiniam skrydžiui. Skrydžiui, po kurio nenusileis ir kurio metu niekada nesibaigs degalai. Skrydžiui, kurio metu toliau stebės savo skraidančius mokinius ir su jam būdingu kuklumu bei kruopštumu taisys jų klaidas.
Mūsų mylimas Vytas buvo ne tik Lietuvos sūnus, bet ir Ispanijos, į kurią dažnai atkeliaudavo. Jo laukdavo geriausi akrobatikos pilotai, norėdami pasisemti naujų žinių. Kartu su ispanų grupe įgijo tarptautinę šlovę.
Šlovė kalbėjo už jį patį. Kai mums, ispanams, buvo suteikta garbė savais karo lėktuvais saugoti Lietuvos oro erdvę, keletą kartų buvome pasikvietę jį į Šiaulius. Jis mielai atvykdavo, o po jo apsilankymų mums likdavo mieli prisiminimai. Vytas taip pat buvo mus pasikvietęs į Panevėžį, kur pasijutome Lietuvos skraidymo bendruomenės dalimi.
Lietuva gali didžiuotis šiuo žmogumi. Ispanijos pilotai visam laikui išsaugos šviesų prisiminimą apie jo iškilią asmenybę.
Niekada Tavęs nepamiršime, Vytai, o vieną dieną prie Tavęs prisijungsime mūsų amžinam skrydžiui. Todėl Tau sakome: „IKI PASIMATYMO, VYTAI.“
Majoras Jorge Farré, buvęs Ispanijos Karalystės ambasados Lietuvoje gynybos atašė.
