Parko įkūrėjas, puoselėtojas ir prižiūrėtojas – miškininkas Kęstutis Kaltenis. Būdamas jau garbaus amžiaus jis toliau sodina medžius, atmintinai žino, kas, kuriame didžiulio parko kampelyje auga.
Tolimųjų kraštų augalai
Skinderiškio dendrologinis parkas – vienintelis Lietuvoje pagal savo dydį ir sukauptą augalų rūšių įvairovę. Dendrologine verte jis prilygsta botanikos sodams. Parkas pasižymi itin didele sumedėjusių augalų rūšių, veislių, taksonų įvairove. Jame auga daugiau nei 1300 rūšių, veislių, formų ir atmainų medžių bei krūmų, tačiau pačių augalų yra kelis kartus daugiau.
Prireiks visos dienos
Atvažiavus į parką reikia pasiruošti kelių valandų, o gal visos dienos pažintinei kelionei, nes šis žmogaus rankų ir išmonės kūrinys užima 100 ha plotą, į kurį įeina ir 30 ha Šušvės užtvankos vandenų. Tvenkinio vandenys su sausuma – pusiasaliais, salomis, įlankomis – glaudžiai susiję ir sudaro visumą, kurią papildo ir natūralūs Šušvės upės želdiniai.
Šalia įvairios ir turtingos dendrologinės kolekcijos parke galima išvysti ir daugybę riedulių – tai ledynmečio pėdsakai mūsų krašte. Centrinė parko dalis skirta didesniems lankytojų susibūrimams. Čia pastatyta estrada, mediniai stalai ir suolai, įrengta laužavietė. Tiesa, K.Kaltenis nepakenčia šiukšlintojų, o nesilaikantiems kultūringo elgesio normų būna itin griežtas. Kartą nuo agresyvių lankytojų yra net nukentėjęs.
Archyvas sąsiuviniuose
Įvairiomis formomis ir spalvomis tviskantys medžiai bei krūmai – tai V.Adamkaus premiją pelniusio miškininko kūryba. Parką jis veisė bene sunkiausiu būdu: augindamas augalus iš sėklų. Ir tai daryti ėmė dar 1960-aisiais – gerokai anksčiau nei iš gimtosios Beržytės vienkiemio persikėlė į Pajieslį. Mokykliniuose sąsiuviniuose – unikalus archyvas. Surašyta, kurio augalo sėkla iš kur, kada atkeliavo ir kurioje parko vietoje pasodintas iš jos užaugintas medelis ar krūmas.
Reti, brangūs ir gražūs
Skinderiškio geografiniuose augalų „žemynuose“ auga daugybė egzotiškų krūmų ir medžių iš viso pasaulio. Čia galima pamatyti retus sumedėjusius Lietuvos augalus: gebenę lipikę, bekotį ąžuolą, keružį beržą ir daugelį kitų. Čia puikuojasi ir kukmedis, natūralioje gamtoje seniai išnaikintas dėl itin vertingos medienos. Tad sumaniusieji įsigyti vieną ar kitą retesnį augalą apsilankę Skinderiškyje savo akimis įsitikina, kaip išsvajotas augalas atrodys po 20 metų, pamato, kokie augalai tinka jam į kompaniją, sužino, kaip sodinti ir prižiūrėti, kad augalas gerai jaustųsi ir vešėtų.
Parkas ankstyvą pavasarį ypatingas magnolijų žydėjimu. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga Skinderiškio parko įkūrėjas pasodino tūkstantį magnolijų. Nepaprasto grožio žiedai augalų mėgėjus žavi jau balandžio viduryje. Vien dėl jų verta aplankyti parką. O rudenį įvairiausių pasaulio kraštų lapuočiai nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis. Žiemą ypač išryškėja puošni įvairiausių atspalvių spygliuočių žaluma. Dažnas stebisi, kad tolimųjų kraštų augalai ištveria šalčius ir kuo puikiausiai auga Lietuvos viduryje.
Ne sau, o žmonėms
Racionaliai mąstantis žmogus paklaustų, kokios naudos siekė K.Kaltenis įveisdamas sodą. Jokios, pasakytų pažįstantys šį mažakalbį, bet be galo darbštų žmogų. Kiekvienas jo uždirbtas litas keliavo sodmenims ir parko priežiūrai. Užtat ir nepamatysi pasistatytos nuosavos pilaitės ar prabangaus automobilio. Apie tokius vartotojiškos mąstysenos piliečiai sako: „Keistuolis.“
„Parkai kuriami ne sau, o žmonėms“, – frazė, kurią miškininkas nuolat kartoja kaip moto.
Žodžius lyg riedulius vieną prie kito su ilgais pamąstymais dėliojantis K.Kaltenis šnekus pasidaro tada, kai pamato, kad žmogus nusimano apie augalus, nuoširdžiai domisi ir užduoda įdomius klausimus. Tada jis atsiveria ir nustebina jausmingumu.
Kiekvienam po medį
Paklaustas, koks medis jam mieliausias, Kęstutis atsako: „Klevas.“ Ir papasakoja štai tokią istoriją.
„Kai buvome dar vaikai, kartą mes, trys broliai, ėjome keliu ir pamatėme tris medžius. Aloyzas, vyriausiasis brolis, pasakė: „Mano – šis ąžuolas“. Aš spėjau ištarti „‚klevas“, o jaunesniam broliui Izidoriui liko ieva. Tik vėliau suvokėme, kad šių medžių pavadinimų pirmoji raidė atitinka mūsų vardų pirmąsias raides. Tad kitiems broliams Petrui ir Dionyzui atiteko atitinkamai pušis ir drebulė“, – tolimą vaikystę prisiminė pašnekovas. Likimas lėmė taip, kad trys broliai Kalteniai tapo miškininkais. Kiekviena Kęstučio diena, jei tik leidžia sveikata, prasideda nesibaigiančiais darbais parke.
Saulius Palaukys
