Neseniai perskaičiau, jog daugėja tėvų, atsisakančių skiepyti savo vaikus. Kalbama buvo apie Kaliforniją, todėl ši informacija gali būti ir neaktuali Lietuvai. Visgi nerimą kelia tėvų, nusprendusių neskiepyti savo vaikų, skaičius, ypač tarp leidžiančių vaikus į privačias mokyklas.
Privačių mokyklų, kuriose nepasiekiamas reikiamas imunizacijos lygis, skaičius tris kartus didesnis nei valstybinių mokyklų. Daugiau nei 15 % privačių Kalifornijos mokyklų neužtikrina 90 % imunizacijos lygio, o valstybinėse mokyklose šis skaičius siekia tik 5 %. Būtent 90 % yra minimali sveikatos pareigūnų rekomenduojama riba, kuri, manoma, turėtų užtikrinti, kad bent dauguma vaikiškų ligų būtų kontroliuojamos.
Atsisakančiųjų skiepytis skaičius Kalifornijoje per pastarąjį dešimtmetį išaugo dvigubai, o šiuos pokyčius labiausiai skatina gandai ir melas, susiję su skiepais, visuomenės požiūris, o taip pat netikęs mokslas, nubraukęs ištisus dešimtmečius garbingų mokslo įstaigų ir mokslininkų tyrinėjimų.
Kaip gali būti, kad kai kurių tėvų sprendimus, susijusius su jų vaikų gerove, diktuoja baimė ir netikęs mokslas? Pažiūrėkime.
Pirmiausia, derėtų pabrėžti, kad didžioji dauguma tėvų priima šiuos menkai pagrįstus sprendimus tikėdami, jog daro savo vaikams gerą. Dauguma tėvų linki savo vaikams tik gero ir mano taip apsaugantys juos nuo ligos.
Tėvai pateikia visą krūvą priežasčių, kodėl neskiepija savo vaikų, įskaitant ir religinius įsitikinimus, baimę, kad pati vakcina gali iššaukti ligą bei įsitikinimą, kad, jei vaikui leidžiama prasirgti viena ar kita liga, taip sustiprinama jo imuninė sistema.
Pasitaiko ir tokių atvejų: „kaip ir daugumai savo vaikus nuo kai kurių ar visų ligų skiepyti atsisakančių tėvų, mamai neramu, kad jos vaikų imuninė sistema gali neatlaikyti per didelio vakcinų kiekio vienu metu“. Šią mantrą dažnai kartoja skiepų priešininkai, tačiau esama mažai įrodymų, kad vaikui gali pakenkti per didelis skiepų kiekis vienu metu.
Ar tai, kad atsisakome ar delsiame skiepyti vaiką, gali sustiprinti jo atsparumą būsimoms ligoms (turime omenyje versiją, jog tokiu būdu „natūraliai“ formuojasi vaiko imuninė sistema)? Gydytojai Mark Crislip ir Stephen Barret gali atsakyti į šį klausimą:
2010-ųjų gegužę žurnalas „Pediatrics“ („Pediatrija“) išspausdino studiją, kurio buvo lyginama daugiau kaip 40 kintamųjų, susijusių su psichine ir neurologine žmogaus funkcija, didelėje vaikų grupėje, siekiant išsiaiškinti, ar atidedant skiepą buvo pasiekta kokios naudos.
Išsiaiškinus, jog nesama jokio statistiškai reikšmingo skirtumo tarp mažiau ir daugiau skiepų gavusių vaikų, tyrėjai paskelbė: „Ankstyvoje vaikystėje laiku atlikta vakcinacija neturi jokio žalingo poveikio neuropsichologinėms pasekmėms po 7-10 metų. Ši informacija galbūt nuramins tėvus, nerimaujančius, kad jų vaikams gali būti per greitai suleistas per didelis skiepų kiekis““.
Kitaip tariant, tai, jog yra neskiepytas, nesuteikia nepaskiepytam vaikui jokio pranašumo. O štai galimos nepasiskiepijimo pasekmės — labai rimtos. „Vėjaraupiai, kokliušas, gripas ir pneumokokas gali baigtis hospitalizacija ar mirtimi, netgi jeigu vaikas prieš tai buvo visiškai sveikas“. „Amerika išgyvena, ko gero, baisiausius šios ligos metus per daug kaip penkerius pastaruosius dešimtmečius: užfiksuota beveik 25000 atvejų, 13 iš jų – mirtini“.
Kas skatina tėvų skiepų baimes?
Jei egzistuoja tiek mažai mokslinių įrodymų pagrįsti šias idėjas, kas verčia tėvus priimti tokius sprendimus?
Tėvų religiniai įsitikinimai gali tapti rimtu pagrindu atsisakyti skiepų (jei esate religingas). Kai kurie mokslininkai pateikia ir kitokias skiepų baimės psichologijos teorijas:
Nėra vieno vienintelio paaiškinimo, kodėl vis daugiau privačias mokyklas lankančių vaikų tėvų įtariai žiūri į skiepų idėją. Saad Omer, Emory universiteto Atlantoje pasaulinės sveikatos profesorius, studijavęs privačiose mokyklose paplitusią tendenciją atsisakyti skiepų, spėja, jog privačiose mokyklose esama daugiau turtingų tėvų, kurie gali sau leisti išsiskirstyti penkis skiepus per keletą metų bei likti namuose vaikui susirgus, tarkime, kiaulyte. Neal Halsey, John Hopkins universiteto vaikų infekcinių ligų profesorius, užsiminė, jog gali būti, kad tėvai, nusprendę leisti savo vaikus į privačias mokyklas, apskritai atsainiau žiūri į valstybinius reikalavimus ir rekomendacijas.
Iš dalie sutinku su abiem aiškinimais. Sutikčiau, jog turtintieji jaučiasi mažiau suvaržyti valstybinių rekomendacijų. Būčiau linkę manyti, kad jie taip pat ne itin aukštai vertina ir visuomenės sveikatos įstaigas, kurių pagrindinis tikslas — užtikrinti stabilią visuomenės sveikatą.
Spėju, jog čia veikia ir dar vienas faktorius…Tai yra tai, ką būtų galima pavadinti „patvirtinimo šališkumu“ (arba „šališkumu iš mano pusės“). Tai psichologinis žmonių polinkis teikti pirmenybę informacijai, patvirtinančiai jų išankstinius asmeninius įsitikinimus ar hipotezes. Tai darom visi, ir darom visą laiką.
Šiais laikais, kai internete tiek apstu informacijos, nesunku šiek tiek paieškoti ir susirasti bendruomenę žmonių, kurie jums pritaria, nesvarbu, apie ką eitų kalba ar kokia būtų jūsų nuomonė vienu ar kitu klausimu. Abejoju, ar prieš porą dešimtmečių, laikais, kai dar nebuvo interneto, skiepų priešininkai būtų sulaukę tokio visuotinio pritarimo. Tačiau jie labai lengvai susirado vieni kitus internete, tai leido jiems skleisti dezinformaciją ir baimes, o šios toliau augo pačios. Kalbame apie net tik apie interneto galią, bet ir grėsmę — juo greitai sklinda idėjos, nesvarbu, kiek jos teisingos ar klaidingos.
Dešimtmečių dešimtmečius skiepijome vaikus ir absoliuti dauguma mokslinių įrodymų paliudija, jog, bendrai paėmus, visuomenė iš to išlošė. Apmaudu, jog kai kurie tėvai šios naudos nesupranta, ir apmaudu ne tik dėl visuomenės, o jų pačių vaikų saugumo ir gerovės.
Psich. Dr. John M. Grohol
