69-asis Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezonas žiūrovus pasitiks paslaptinga ir masinančia premjera. Jau šį šeštadienį pasirodysiantis Sigito Račkio spektaklis „Našlės“ kalbės, pasak režisieriaus, apie pačius svarbiausius dalykus – meilę ir mirtį, rašo „Respublika“.
Meilė ir mirtis – mėgstamiausios temos
Su S.Račkiu susitikome generalinės repeticijos išvakarėse Mažosios salės fojė. Pokalbį kartkartėmis sudrumsdavo meistrų grąžtų keliamas triukšmas, darbininkų pastabos dėl rekvizitų bei aktorių klausimai, tačiau pats režisierius buvo puikiai nusiteikęs. Prisipažino, kad premjeros išties laukia su nerimu, tačiau „Našlės“ – mylimas tarsi savas kūdikis darbas.
– Papasakokite apie „Našles“. Kiek laiko repetuojate ir pagal kokią pjesę statote?
– Tai garsaus ir labai įdomaus lenkų dramaturgo Slawomiro Mrožeko pjesė. Repetuojame nuo praeito pavasario. Tuomet tik skaitėme, o dabar, rudenį, darbui skyrėme visą mėnesį. Net negaliu suskaičiuoti, kiek jau buvo repeticijų.
– Kodėl jus patraukė būtent šita pjesė?
– Žinote, Mrožekas yra Mrožekas. Pirmiausia tai labai geras dramaturgas. O aš jau galiu pasakyti – kažin kelintą spektaklį iš eilės statau apie meilę ir mirtį. Pačios įdomiausios temos. Ir dramaturginė medžiaga pradėjo traukti tokia, kur daug meilės, jausmų ir kur yra mirtis. Turbūt ateina toks laikas, kai išeina daug draugų ir iš to kyla įvairių minčių. Štai Mrožeko pjeses buvau seniai skaitęs, bet jos nebuvo manęs patraukusios. Dabar atsivėrė nauji horizontai. Todėl pirmiausia tai – labai keista pjesė, nostalgiška, pilna juodojo humoro. Ten yra visko. Jis rašė šitą pjesę sunkiai sirgdamas, po insulto. O parašęs pasveiko. Mrožekas turėjo sąsajų su mirtimi. Jums, jauniems, nesuprasti, o mums tokios temos tiesiog ateina.
– Manote, meilė ir mirtis visuomet yra neatsiejamos?
– Žinoma!
– O kas jus privertė taip manyti?
– Gyvenimas (juokiasi). Patirtis.
Numirti dėl meilės – tai klasika
– Vadinasi, manote, jei nebūtų mirties, iš meilės ne kažin kas teliktų?
– Na, žinoma. Juk viskas šalia. Pažvelkite, juk istorija apie Romeo ir Džuljetą – klasika.
– Giliai čia... O kas jums pačiam yra meilė?
– Nuostabiausias, vienintelis jausmas šiame pasaulyje, kuris yra vertas dėmesio. Tai vienintelis dalykas, dėl ko verta gyventi. Ne dėl Tėvynės, Lietuvos, ne dėl pasaulio, o dėl meilės. Nes tai variklis, kuris, man atrodo, žmoniją varo į priekį. Ir visi geriausi darbai padaromi dėl jos. Žinoma, pati meilė kaip tokia nebūtinai yra moteriai. Meilė yra daugiau filosofija. Jei tu myli moterį, mylėsi ir Lietuvą. Jei tu gali įsimylėti, tai įsimylėsi viską. Ne kiekvienam žmogui duotas tas jausmas. Kartais žmogus pragyvena visą gyvenimą to taip ir nepajutęs. Materialiniai, kriminaliniai dalykai užmuša tą jausmą, bet kai kurie žmonės, tai turbūt įgimta, ištraukia ją į paviršių. Ir kai ji yra, daug ką galima nuveikti. Ar ne taip galvojate? (Kvatojasi.)
– Taip, taip. Bet ar tikite meile be atsako?
– Žinoma. Ji būna labai dažnai. Jums pasakysiu, kad kartais meilė be atsako yra dar įdomesnė, gražesnė.
– Bet turbūt ne tam, kuris įsimylėjęs?
– Žinoma, tik ne tam, kuris įsimylėjęs (juokiasi). Ta meilės kančia yra teigiama. Ji turi pliusinį dalyką, nes kai praeina ta meilė, o tu prisimeni jausmą, kurį buvai išgyvenęs, prisimeni jį šviesiai, o ne su liūdesiu. Sakai sau: „Štai, kaip aš buvau įsimylėjęs, kaip aš kentėjau, kaip verkiau... kaip stovėjau, kaip ėjau... Koks aš nelaimingas buvau! Dieve, kaip tai buvo gražu“.
– O nemanote, kad gal tai nėra toks jau didelis pliusas: juk jei yra kančia dėl meilės, tai yra grynas egoizmas, nes, vadinasi, nori būti su tuo žmogumi, pasisavinti jį? Juk jei iš tiesų mylėtum, tai būtum laimingas, nenorėtum jokio atsako.
– Na, kodėl? Egoizmas irgi gražus dalykas. Kodėl gi nesisavinti? O gal ir ji norės, kad ją pasisavintų? Taip ir laukia, kad kas privatizuotų (šypsosi).
– O amžina meile tikite?
– Ne, amžina netikiu.
– Kodėl?
– Na, gal yra ir tokių dalykų, bet aš manau, kad galima daug kartų įsimylėti. Vis dėlto realybė kartais padaro savo. Bet tas jausmas vėl gali gimti. Juk turite galvoje amžiną meilę vienam žmogui?
– Na, taip. Amžina meilė visiems - kas be ko...
– Taigi. Reikia žiūrėti filosofiškiau.
– Bet tada mirtis dėl meilės kaip ir praranda prasmę? Numirei, o po mėnesio gali būti kitas...
– Na, kodėl beprasmė? Bet jausmas juk lieka, jei jis tikras. Po to vėl atgimsta. Praeina laikas, išsigydai, atsiranda jausmas kitam žmogui.
– Tai dėl vieno numirti neverta?
– Gal numirti tikrai neverta.
Išsivadavę vyrai ir kenčiančios moterys
– O kodėl dabar – „Našlės“?
– Na, nuvažiuoju pas motiną – pilna gatvė našlių. Visur jų yra. Vyrą našlį kur ne kur gali pamatyti – kaip įrašą Raudonojoje knygoje...
– Kodėl visuomenėje taip romantizuotas našlės vaizdas? Juk, šiaip ar taip, tai daug labiau kelia smalsumą ir net susižavėjimą nei, tarkim, senmergė ar laimingai ištekėjusi moteris... Našlė tarsi apsigaubusi kažkokia paslapties skraiste.
– Taip, tame kažkas yra.
– Kas tose moteryse sukuria paslaptį?
– Net nežinau. Man aktualesnė pati tema – vienatvės, praradimo. Nes praradimas artimo žmogaus – tai yra įvykis, ir jis be priežasčių nepraeina. Jis vertas dėmesio.
– Apie ką pasakoja pats spektaklis?
– Apie meilę ir mirtį.
– Tai jau išsiaiškinome. Yra koks nors siužetas?
– Yra. Šioks toks. Net sunku papasakoti. Yra absurdo elementų. Sėdi moteris kavinėje, laukia savo meilužio, ir taip viskas prasideda. Reikia pažiūrėti. Sunku papasakoti.
– Kiek yra našlių?
– Dvi našlės ir mirtis.
– Ką, manote, žiūrovas turėtų pamatyti spektaklyje?
– Daug kas klausia, kaip galima suvaidinti mirtį. Mirtis gali būti bet kur, tiesiog reikia ją taip pavadinti ir žmonės tuo patikės. Juokauju, kad kai vyras veda, jis pradeda ilgesnę arba trumpesnę savo kelionę į mirtį. Čia humoras. Juokavome, kad tai spektaklis apie nelaimingą vyrų gyvenimą (šypsosi).
– Ne, manau, yra atvirkščiai: vyrai numiršta ir lieka laimingi, nes laisvi.
– Taip! (Juokiasi.) Jie laimingi, nes išsivadavo. O moterys toliau kenčia.
Rasa Velijevaitė
