36-erių vyras pratrūko antradienį, kai tv3.lt portale buvo publikuotas straipsnis „Skandalas dviračių sporte: treneriui metami kaltinimai žiauriu elgesiu su merginomis“.
Jame rašoma apie tėvus ir sportininkus, sukilusius prieš protu sunkiai suvokiamais metodais dirbantį Lietuvos jaunių merginų rinktinės trenerį Vytautą Indreliūną.
Vis tik tai tik lašas jūroje ir tokių trenerių yra žymiai daugiau. Taip galima suprasti iš T. Vaitkaus įrašo „Facebook“ paskyroje, po kuriuo jis susilaukė daugybės palaikymo ir sveikinimų už drąsą kalbėti.
Savo įraše T. Vaitkus kalba apie Klaipėdos trenerius Vaclovą Šiugždinį, o sunkiausius kaltinimus metė Panevėžyje dirbančiam Antanui Jakimavičiui.
„Yra dar toks treneris Antanas Jakimavičius, tai ten yra visiškas hardcore dėl elgesio su mergaitėmis. #metoo man atrodo būtų gėlytės!!!“, – rašė T. Vaitkus.
„Nežinau, ar panos turės drąsos prisipažinti, kas ten būdavo anksčiau, ar ne, bet tikrai turėtų ką papasakoti“, – bendraudamas su tv3.lt neslėpė jis.
Tv3.lt pokalbis su buvusiu olimpiečiu ir pasaulio jaunimo čempionu – apie kritinę padėtį Lietuvos dviračių sporte ir esminių bėdų sprendimą. Prieš jį jis dar nubraukia bet kokias galimas interpretacijas.
„Dabar aš nei treneriu noriu būti, nei lendu į federaciją. Myliu sportą ir noriu matyti, kaip jis auga su laimingais vaikais“, – sako jis.
– Tomai, kaip suprantu, tos aprašytos bėdos Jūsų nenustebino?, – tv3.lt paklausė Tomo Vaitkaus.
– Tikrai ne. Šios bėdos yra ne kartą minėtos, bet niekas nereaguodavo. Nuolat tokios istorijos išlįsdavo į viešumą. Dviračių sporto atstovai Lietuvoje vienas kitą žino, vos ne pažįstami visi, susitinkame vis kažkur. Daug čia tų istorijų yra ir ne vien dviračių sporte. Nėra nieko naujo tame.
– Kaip manote, kodėl žmonės taip ilgai tylėjo ir kalbėti pradeda tik dabar?
– Paprasčiausiai gal daėdė ir žmonės pradėo grupuotis, kelti į viešumą. Daug kas juk tai mato. Rezultatų nėra, o bardakas vyksta. Treneriai gauna finansavimą, o rezultatų nėra. Jie toliau gyvena sau, o sportininkų, kurie garsintų Lietuvą, nelabai yra. Būtų laikas tų dalykų atsikratyti arba bent jau pristabdyti. Jau daug metų nėra rezultatų, o treneriai lieka tie patys. Tokio mąstymo treneriai susėdę, kad jiems svarbu tik gauti pinigus. Jie visi vienas per kitą yra susipynę, vienas kitą palaiko ir yra susidariusios grupelės, kurios valdo ir galima sakyti reguliuoja visą eismą. Kiti treneriai lieka šešėlyje. Manau, kad daug trenerių šį reikalą turėtų palaikyti, nes taip pagaliau pajudinamos galvos.
– Ko reikia, kad situacija galiausiai pasikeistų?
– Man atrodo, reikėtų eiti iki galo. Čia jau didžiosios sporto galvos turi imtis šito reikalo. Jeigu tu esi paskirtas treneriu, gauni pinigus, finansavimą, bet eilę metų nepasieki rezultatų ir toliau sėdi šiltoje kėdėje nejudinamas… Turi būti daromos išvados ir keičiami dalykai. Į tai turi reaguoti valdžia. Turi būti daromi rezultatai, o ne vien sėdima šiltoje vietoje ir keliaujama po stovyklas, varžybas. Daug tų trenerių jau pensininkai. Galima sakyti, kad jie dabar gėrisi gyvenimu. Gauna atlyginimą, keliauja po stovyklas, viskas apmokama. Galima sakyti, kad gyvena kaip inkstai taukuose.
– Tai kas toliau?
– Arba šitas dalykas labai greitai nusės ir viskas bus kaip buvę arba turi eiti viskas iki galo ir išsivalyti. Manau, kad dviračių sportas tikrai yra pasiekęs dugną apart treko, kuriame Simona Krupeckaitė ir jos vyras pasiekia rezultatus. Visas kitas dviračių sportas… Galima būtų išjungti šviesą. Vaikų yra, bet rezultatų ne.
– Privalo keistis ir treneriai bei jų darbo metodai?
– Taip, nes dabar daugiau vyksta teroras. Juk kiek sportininkų jau yra pabaigę karjeras vien tik dėl tokių trenerių veiksmų.
– Jums dėl to turbūt dvigubai skaudu, nes esate pelnęs ne vieną pergalę Lietuvai?
– Kažkada net siūliausi – duokite man pabandyti treniruoti jaunių ar kitą rinktinę, man nereikėjo nė finansavimo, nė atlyginimo, viską savo jėgomis būčiau susiradęs ir padaręs. Bet man atrodo to niekada neleistų, nes šiltose kėdėse yra susėdę žmonės ir jų neužleis. Kai pamačiau, kad yra toks bardakas.. Jaunų žmonių jie tikrai nenori įsileisti.
– Ar turi lėkti ir LDSF vadovų galvos?
– Manau, kad federacija yra apsitvarkiusi, yra ten normalių žmonių, bet Vykdomajame komitete (VK) yra žmonių, kurie palaiko dabartinę sistemą ir trenerius, vieni kitus išlaiko.
– Kas išgelbėtų dviračių sportą?
– Vienintelis dalykas, kuris išgelbėtų dviračių sportą – kad atsirastų neutralus treneris, kuris paimtų ir užsiimtų Lietuvos rinktinėmis nuo iki. Turiu omenyje, kad jam nebūtų svarbu, ar vaikas V. Šiugždinio ar kito trenerio. Kad jis pats stebėtų visas lenktynes, pamatytų sportininkus, pasiimtų į rinktines, juos stebėtų. Treneris turi būti objektyvus, važiuoti į seminarus, dalyvauti visur, mokytis. Dabartiniams treneriams tai – kaip iki mėnulio, jie yra atsilikę pora šviesmečių nuo dviračių sporto aktualijų. Tas pats V. Šiugždinis nemokėtų išrinkti ir sudėti dviračio.
Vienintelis treneris, kuris dar iki dabar dalyvauja aukščiausio lygio profesionalų komandos varžybose yra Artūras Kasputis. Bet jo nebūna Lietuvoje, jis nemato sportininkų, kas čia vyksta ir t.t. Mano manymu, tai yra pinigų švaistymas.
– Turime tinkamų kadidatų Lietuvoje ar jų reikėtų ieškoti užsienyje?
– Būtu idealu, kad būtų treneris su vardu ir nepriklausomas. Treneris turi būti autoritetas tiems, ką treniruoja. Sportininkai turi juo pasitikėti. Juk jaunimas dabar nėra kvailas. Jie atsiverčia „Google“ ir pamato, kas tas treneris yra, ką jis pasiekęs. Jie nori žinoti, kas juos treniruoja, kaip tą daro. Bet viskas remiasi į finansus, ko dabar nėra ir nebus, nes nėra rezultatų. Pinigų niekas neduoda už gražias akis. Dabartiniai treneriai jų prašo sakydami, kad savo komandoje turi Lietuvos čempioną. Tas pats V. Šiugždinis turi Lietuvos čempioną, bet kas iš to? Jeigu Lietuvos čempionato lygis yra silpnesnis už paprastas Belgijos lenktynes, kuriose važiuoja mėgėjai.
– Savo „Facebook“ įraše minėjote ne tik V. Šiugždinį, bet ir kitus trenerius, pavyzdžiui A. Jakimavičių. Pagal tai, ką parašėte, tai gana rimti kaltinimai. Nebijote keršto?
Dviratininkų pasaulis mažas, susitinkame stovyklose, varžybose, tarpusavyje pasišnekame. Daug kas pasisako, kad norėtų išeiti, išvažiuoti, kad manęs neliktų, nematytų. Nenoriu nei pavardžių sakyti nei nieko, manau, kad su laiku tie žmonės prisivers kalbėti. Nes tai yra iš senų senovės, problema prisirpusi. Daug tų žmonių net nesportuoja, bet jeigu pradėtų šnekėti, tai būtų ne vienas ir ne du žmonės, kurie galėtų pasisakyti apie trenerius.
Būdavome ir bendrose stovyklose, kur susirinkdavo mergaitės, moterys, jauniai, vyrai. Suvažiuoja visa Lietuva. Treneriams tokios lenktynės būdavo masinė pjankė. Suprantu, kad šventė, dar kažkas, bet vaikai tą mato. Vėliau eina treneriai per kambarius ir siautėja. Nežinau, ar panos turės drąsos prisipažinti, kas ten būdavo anksčiau, ar ne, bet tikrai turėtų ką papasakoti. O pas mus tai ką, treneriai būdavo raudonomis nosimis, mums nieko baisaus. Merginos išvažiuodavo į užsienio stovyklas ir t.t., jos vis tiek mažiau apsaugotos yra nuo tokių dalykų.
