Šia skaudžia ir netikėta žinia pasidalijo „Vilties spindulėlio“ grupės nariai.
„Užtemdė mūsų vilties saulę – skausmo debesis. Išėjo pas Dievulį mylimas Vilties Spindulėlis Airidukas. Skrisk aukštai, nuostabusis Vilties Angelėlį, tavo šypsena ir stiprybė mūsų širdyse liks amžinai.
Trapi laimė gyventi, ypač mūsų ypatingiems vaikučiams. Vieną dieną pakilusi temperatūra, o kitą dieną kelionė pas angelus. Tausokime akimirką“, – pranešama „Vilties spindulėlio grupėje“.
Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams primename anksčiau aprašytą Airiduko ir jo šeimos istoriją:
Trečiasis Vaidos Brazauskienės vaikas moteriai atrodė tarsi Dievo dovana – nors šeima daugiau vaikų planuoti neturėjo, sužinoję apie nėštumą jie labai apsidžiaugė. Tačiau dar nėštumo pradžioje moteris turėjo pasirinkti – rinktis galimybę susirgti vėžiu ar netekti savo vaiko. Vis dėlto moteris nenutuokė, kad taip dviprasmiškai prasidėjęs jos nėštumas turės būtent tokią atomazgą.
Pasvalio rajone, mažame miestelyje Joniškėlyje gyvena Brazauskų šeimyna. Drauge su savo vyru Vaida Brazauskienė čia augino tris savo vaikus, deja, dabar šeimai liko tik dvi atžalos.
Būtent paskutinis V. Brazauskienės nėštumas buvo lemtingas ir kupinas išbandymų.
Cista ir nėštumas – nesuderinami
Dar nėštumo pradžioje, 8 savaitę, nuvažiavus pas ginekologą, tuomet dviejų vaikų mama V. Brazauskienė išgirdo nieko gero nežadančią žinią. Ginekologas pastebėjo, kad moteris ne tik nėščia, bet taip pat turi ir cistą.
„Jis pasakė, kad tokie dalykai yra nesuderinami ir patarė važiuoti konsultuotis į Vilnių. Ten mane ištyrė ir patvirtino, kad kiaušidėje yra cista ir ją reikėtų operuoti. Leido man pasirinkti, nes buvo persileidimo rizika.
Liepė auginti vaiką iki šešiolikos savaičių ir operuotis arba ne. Man patarė, kad jeigu nesioperuosiu – gali būti kiaušidžių vėžys, o jeigu atliksiu operaciją – 50 proc. persileidimas“, – tuomet prisiminė pašnekovė.
Tačiau besilaukdama moteris, sužinojusi tokią žinią nė kiek nesudvejojo – „Jeigu Dievas davė, jis vaikelio ir neatims“. Operacijos metu, moteriai buvo pašalinta ne tik cista, bet ir visa kairė kiaušidė – ji buvo itin supūliavusi.
„Pasakė, kad mano vaikas bus be smegenų“
Po operacijos moteris kas tam tikrą laiko tarpą privalėdavo atlikti kontrolinius vaisiaus patikrinimus. 22 nėštumo savaitę Pasvalyje gydytojas pastebėjo, kad kažkas yra negerai su vaisiaus galvyte, tarsi būtų prasiplėtę skilveliai, ir patarė vėl nuvykti į Vilnių. Čia vaisiui nustatė hidrocefaliją (galvos smegenų vandenė), šeima gavo siuntimą į Kauną.
„Kol užsiregistravau, reikėjo dar palaukti. Ten papuoliau pas tokį vyresnio amžiaus ginekologą. Nežinau, gal jam įprasta, bet man buvo šokas. Jis taip stačiokiškai drėbė, gerai, kad buvau šalia su vyru...
Pasakė, kad mano vaikas bus be smegenų, jis gali numirti. Sakė jeigu pagimdysiu, tai turėsiu vargą visam likusiam gyvenimui. Žinoma, sakė palaukti iki 38 savaičių ir tuomet spręs, ar pati gimdysiu ar darys Cezario pjūvį, nes tokie vaikai būna su didelėmis galvytėmis“, – lemtingas akimirkas tuomet prisiminė moteris.
Dabar grįžusi atgal į praeitį, V. Brazauskienė prisimena, kad tos lemtingos savaitės buvo beprotiškai sunkios, moteris nieko nepasakojo net savo mamai, nes bijojo pabloginti jos sveikatą.
„Žinote, kaip sunku, kai tavęs klausia, koks nėštumas, o tu turi žiūrėti žmonėms į akis ir sakyti, kad viskas puiku, nors net nežinai, koks tavo gimdymas bus“, – ašarų prieš kelerius metus nesulaikė ji.
38 nėštumo savaitę kovo 12-ąją moteriai nubėgo vandenys. Trečiasis V.Brazauskienės vaikas, sūnus, kurį ji pavadino Airiduku, gimė pats. Tačiau jau pirmosios berniuko valandos šiame pasaulyje buvo kitokios nei daugelio naujagimių.
„Kai jį pamačiau, jis net neverkė gimęs. Atrodė silpnas, išnešė jį į inkubatorių. Galvytė buvo neproporcingai didelė, o kūnelis smulkus.
Airidukas nemokėjo pats valgyti iš krūties, pirmas dešimt dienų mokėmės valgyti. Gydytojai aprašė, ką mato ir po dviejų savaičių išleido namo, reikėjo stebėti, ar tie skilveliai plėsis, ar ne“, – pridūrė berniuko mama.
Maratonas: namai – ligoninė
Jau pirmieji Airiduko gyvenimo mėnesiai buvo sunkūs. Vaikas labiau norėdavo miegoti nei valgyti, buvo šiek tiek vangus, pats nevalgė – tik nutraukus pieną.
Po mėnesio gydytojai pastebėjo, kad berniuko smegenų skilveliai išsiplėtę per daug. Nepilnai trijų mėnesių Airidas turėjo pirmąją savo galvytės operaciją. Tuomet gydytojai šunto dar nedėjo, bandė padaryti natūralų nutekėjimą.
„Ji buvo labai baisi, nes tuomet atrodė – toks mažas vaikas, o dar jo galvytei kažką daro. Vyras dirbo, turėjau būti viena su vaiku. Namuose pabuvome labai trumpai, galvos momenėlis, kai išsipučia, vadinasi, vėl vandenys kaupiasi...
Vėl atsigulėme į ligoninę, užsikišo kanalas, neprabėgo vanduo. Vėl operacija, įdėjo šuntą. Kaip nekeista, Airidas po operacijų atsigaudavo gerai“, – pasakojo V. Brazauskienė.
Pirmais mėnesiais Airidas mažai reaguodavo į aplinką, todėl daugelis aplinkinių klausdavo, ar berniukas girdi ir mato. Po operacijos, grįžus namo, vaikui po kelių savaičių prasidėjo nevalingi akies trūkčiojimai, nevalgymas.
Gydytojai paskyrė Airidui vaistų nuo epilepsijos, vaistai padėjo jam – rankytėmis pajudindavo žaislus, spardėsi ir kojytėmis.
Visą prieš kelerius metus aprašytą Airiduko istoriją galite perskaityti paspaudę šią nuorodą.
